Šiaurės elnių keliai ir jų paplitimas Lietuvoje vėlyvajame paleolite

LTStraipsnyje remiantis osteologiniais, radiologiniais, archeologiniais vėlyvojo paleolito stovyklaviečių tyrimų duomenimis bandoma detalizuoti šiaurės elnių paplitimo Lietuvos teritorijoje laiką, pagal paleogeografiją, topografinį rėvų prie Nemuno vidurupio ir šalia jų esančių paleolitinių stovyklaviečių išsidėstymą nustatyti jų migravimo kryptis. Lietuvos teritorijoje žinoma 16 vietovių, kuriose rasta šiaurės elnio skeleto kaulų, ragų bei iš jų pagamintų ietigalių. Radiokarboninės šiaurės elnių skeletų datos rodo, kad šiaurės elniai Lietuvos teritorijoje gyveno nuo biolingo laikotarpio iki preborealio pradžios, t. y. nuo ledynų atsitraukimo iš Lietuvos pietinių rajonų pradžios iki miškų paplitimo. Jie daugiausia buvo paplitę užnemunėje, kurioje, kaip ir buvusioje Prūsijos teritorijoje, vėlyvajame ledynmetyje buvo jų vasaros ganyklos. Iš užnemunės vėlyvą rudenį šiaurės elniai migravo dviem kryptimis: šiaurės ir šiaurės rytų, kirsdami Nemuną jo vidurupyje ir žemupyje prie tuo metu jau buvusių rėvų. Prie Nemuno rėvų daugiausia aptikta paleolito laikotarpio stovyklaviečių, kurias paliko Hamburgo, Federmeserio, Bromės, Arensburgo ir Svidrų kultūrų bendruomenės. Daugiausia rasta Svidrų kultūrai priskiriamų stovyklaviečių, kurių dalis gyventojų galėjo nemigruoti paskui šiaurės elnius, bet laukti jų migracijos prie įprastų kėlimosi per upes vietų.Reikšminiai žodžiai: Šiaurės elniai; Vėlyvasis paleolitas; Migracijos keliai; Reindeer; Late Paleolith; Migration routes.

ENDuring the Late Glacial, the main hunting object in the territory of the East Baltic region after the retreat of the glaciers was reindeer (Rangifer tarandus). However, no detailed investigations have been carried out in order to establish migration routes, seasonality and distribution of reindeer, which lived in herds, and the topography of their campsites. Skeletal bones and horns of reindeer and spearheads made of them were collected from 16 localities of the territory of Lithuania. In Lithuania, reindeer lived from the Bioling to the beginning of the Preboreal period, i.e. from the beginning of the retreat of glaciers from the southern regions to the outspread of forests. This is confirmed by radiocarbon dates established for the reindeer skeletons. In the East Baltic region, reindeer skeletal bones and horns were mostly found in the former territory of Prussia. In the Lithuanian territory, they were concentrated in the trans-Nemunas area where reindeer summer pastures stretched in the Late Glacial. In late autumn, reindeer used to migrate from the trans-Nemunas area in two directions: northwards and north-eastwards, crossing the Nemunas River in its middle and lower reaches near the shoals formed by the river. On both sides of the Nemunas River, most uncovered campsites at the shoals are attributed to the Swiderian culture. A considerably greater number of separate squares and artefact complexes are found here. This implies that in spring some Swiderian people would not migrate after the reindeer but would wait for the animals’ migration at the usual crossing places on the river.