LTMokslo monografijos tikslas - atskleisti dramaturgijos naratyvo konstravimo principus ir esminius dramos raidos ypatumus, dariusius įtaką šiuolaikinėms dramaturgijos tendencijoms. Taip pat siekiama skaitytojus supažindinti su plačia pasaulio dramaturgijos panorama, ieškant sąlyčio taškų su lietuvių autorių kūryba. Pagrindinis monografijos tyrimo objektas - šiuolaikinė dramaturgija; ji dažnai vadinama nauja, postmimetine, tarpkultūrine, sporadiška, atvira ir kitais sinonimiškais epitetais (New Dramaturgy 2014: xi). Tokią apibūdinimų įvairovę galėjo lemti aktyvus dramaturgijos kaitos periodas XX a. pabaigoje-XXI a. pradžioje. Teatrologė Rasa Vasinauskaitė knygoje Laikinumo teatras (2010) nurodo, kad nuo 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sceniniuose eksperimentuose dramos tekstas prarado savo, kaip spektaklio pagrindo, statusą. Drama tolo nuo teatro, „susitelkdama prie kalbos ir formalių kūrinių uždavinių sprendimo, kaip ir teatras atsisakydama struktūros ar prasmės homogeniškumo, „naikindama“, dekonstruodama ir išcentruodama ankstesnius dramos elementus - personažą, dialoginę kalbą, veiksmą ir juos suponuojantį konfliktą“ (Vasinauskaitė 2010: 317). Teatrologės teigimu, tik 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje įvairiose šalyse skirtingai išgyventas epochų lūžis iškėlė kritinio teatro poreikį, grąžinusį save izoliavusiam teatrui dramą, o dramai - režisūrą: „Naujo rašymo“ principai, būdingi „postdraminei“ dramai, ir naujos režisūros strategija, nukreipta į aktyvią žiūrovų percepciją, susitiko sociokritinio meno teritorijoje, skirtoje kelti žmogaus ir jo būvio situacijos problemą tikrovės akivaizdoje“ (Vasinauskaitė 2010: 318).Todėl 9-asis dešimtmetis monografijoje pasirinktas kaip naujos šiuolaikinės dramos pradžios riboženklis, siekiant apimti kuo įvairesnės užsienio ir lietuvių dramaturgijos pavyzdžius, sukurtus iki šių dienų. [Iš Įvado]
ENNarrative construction trends in contemporary dramaturgy are studied in this monograph by analysing over a hundred works by modern dramatuigs (Dea Loher, Martin Crimp, Mark Ravenhill, Caryl Churchill, Sarah Ruhl, Suzan-Lori Parks, Sara Stridsberg, Laura Ruohonen, Len Jenkin, Sarah Kane, Ivan Vyrypajev, etc.). They apply various dramaturgy-writing strategies in their works. The texts analysed in the book are understood as a complete whole of stories and ideas, where special attention is focused on the character’s spoken expression and its forms. Understanding that it is important to analyse new examples of Lithuanian dramaturgy and to compare them to trends in foreign drama, the author of this paper analyses the texts of contemporary playwrights (Laura Sintija Černiauskaitė, Marius Ivaškevičius, Daiva Čepauskaitė, Sigitas Parulskis, Gintaras Grajauskas, Herkus Kunčius, Marius Macevičius, Aneta Anra, Birutė Kapustinskaitė, Mindaugas Valiukas, Mindaugas Nastaravičius, Teklė Kavtaradzė and others) and on texts written by actors writing in line with the theatre laboratory principle, selecting them based not only on their artistic quality, but also based on their relevance in the context of Lithuanian theatre and the evolution of Lithuanian dramaturgy. At the same time, this monograph is innovative for its multi-faceted application of the author’s experience-methodology on dramas she is creating herself. The author would also like to highlight that even though Lithuania has long-standing theatre traditions, there was and still is a lack of attention to theatre dramatuigy and a professional analysis of its works. This book aims to show just how rich and inventive the world of dramaturgy is, and that different ways of reading a script can be used to reveal and understand this world. One way is to take a close look at the drama narrative and to try to understand how it is created. [From Summary]