Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė

LTPamatinė monografijos idėja, kad žmogus – vienintelė būtybė žemėje, gyvenanti ne vien tik daiktų ir reiškinių pasaulyje, kaip tą daro visi kiti biosferos gyvūnai, o vertybių ir vertybinių orientacijų pasaulyje. Ši nuostata kaip vertybę, pavyzdžiui, kaip dorovinį subjektą, leidžia apibrėžti ne tiktai kiekvieną atskirą individą, bet ir mažesnę ar didesnę jų grupę – giminę, gentį, etnosą, tautą, valstybę, žmoniją ir t. t. Pasirinktoji tema tą patį leidžia padaryti ir su lietuvių tauta, t. y. visą lietuvių žodinę kultūrą įvardinti ir apibrėžti tiek diachroniškai (istoriškai), tiek ir sinchroniškai (šiuolaikiškai), išskiriant iš šių tekstų tai, kas šioje monografijoje laikoma svarbiausiu, t. y. tai, kas atitinka josios pavadinimą ir pagrindinę, koncepcijos pagrindą sudarančią, idėją: dorovinį lietuvių tautos identitetą. Dorovinis tautos identitetas kaip sąvoka ir kaip teorinis konceptas apibrėžiamas ir įvardijamas penkiais pagrindiniais žmogiškosios būties parametrais: kalbos, teritorijos, dorovinių vaizdinių ir kultūros. Iš jų neišvengiamai išrieda valstybė ir nacija kaip dvi pagrindinės, tautos istoriškumo sąlygojamos šiuolaikinio nacionalumo sampratos sudedamosios dalys. Lietuvių tautos istorija ir kultūra – dėkinga dirva tokio pobūdžio svarstymams. Monografijoje panaudojama plati ir turininga kultūrinė istoriografinė medžiaga šioms joje keliamoms idėjoms pagrįsti bei argumentuoti. [Iš leidinio]

ENThe main idea of this monograph is man as the only being on earth, living not only in a world of things and phenomenon, as all other animals of the biosphere do, but in a world of values and value orientations. This rule as a value, for example, as a moral subject, allows one to define not only each separate individual, but also smaller or larger groups of them, such as a relative, tribe, ethnos, nation, state, or humanity. The chosen theme allows one to do the same with the Lithuanian nation, i.e. to give a name to the entirety of the Lithuanian oral culture and define it both diachronically (historically) and synchronically (contemporarily), and highlight what is considered most important from these texts in this monograph, i.e. that, which suits the name and main idea, making up the main conception, which is the moral identity of the Lithuanian nation. The moral identity of the nation as a concept and as a theoretical concept is defined and named with five main parameters of a human being: language, territory, moral images and culture. The state and nation sprung out of them out of necessity as the two main constituent parts, of which the understanding of contemporary nationalness conditions the nation’s historicalness, The history and culture of the Lithuanian nation is a fertile ground for such discussions. Broad and rich cultural historiographical material is used in based arguments for the ideas raised here in this monograph.