Od idei do praktyki. Polityka przesiedleń wobec drobnej szlachty w guberniach białorusko-litcwskich i ukraińskich Cesarstwa Rosyjskiego w końcu XVIII - pierwszej połowie XIX wieku

LTŽečpospolitos žemėms pakliuvus į Rusijos imperijos sudėtį carinė valdžia susidūrė su rimta socialinės struktūros problema, kuri virto ir politine, nes padalintoje Lenkijos – Lietuvos valstybės teritorijoje smulkioji šlėkta sudarė skaitlingą specifinį sluoksnį, „neįsipaišiusį“ į tradicinę Rusijos dvarininkų luomo struktūrą. Tokiomis sąlygomis smulkioji šlėkta, nepatenkinta savo naujuoju statusu, buvo destabilizuojantis elementas Rusijos valstybinių interesu požiūriu. Tai galiausiai patvirtino ir smulkiosios šlėktos įsitraukimas į konspiracinę veiklą, aktyvus dalyvavimas 1830-31 ir 1863-64 m. sukilimuose prieš Rusiją. Suprasdama potencialų pavojų ir siekdama spręsti valstybės mokesčių, kai kurių imperijos regionu kolonizacines, demografines ir valstybės sienų apsaugos problemas, caro administracija siekė vakarinėse gubernijose smulkiąją šlėktą deklasuoti, sumažinti jos skaičių, o viena iš priemonių buvo šlėktų perkėlimas į tolimesnes Rusijos imperijos gubernijas. Straipsnyje nagrinėjama kaip carinė administracija planavo ir vykdė smulkiųjų šlėktų iš baltarusių-lietuvių ir ukrainiečių gubernijų perkėlimų politiką XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje. Be publikuotų šaltinių panaudojama ir neskelbta medžiaga iš Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos archyvų ir rankraštynų. Atskleidžiama, kad Rusijos politika keitėsi, o nuo planų prie intensyvesnio šlėktų perkėlimo realizavimo pereita XIX a. 4-ajame dešimtmetyje. Carinei valdžiai nepavyko pilnai pasiekti savų tikslų, tačiau iki XIX a. vidurio perkėlimų būdu pavyko 5–10% sumažinti smulkiosios šlėktos skaičių vakarinėse gubernijose.Reikšminiai žodžiai: Istorinė atmintis; Tapatybė; Politinių idėjų istorija; Lithuania; Historical memory; Identity; History of political ideas; Baltarusija (Belarus).