Dangus baltų gyvenime

LTViena iš baltų pagonybės laikų laidosenos apraiškų yra mirusiojo erdvinio orientavimo fenomenas. Straipsnio tikslas – išanalizuoti šį fenomeną, remiantis Centrinės Lietuvos I-IV a. kaipnynų medžiaga. Gauti rezultatai parodė, kad šis senųjų gyventojų pasaulėžiūrinis reiškinys tiek gilus, kad atskleidžia praktinio gyvenimo panoramą, o proistorės tyrinėtojams tampa puikiu jų gyvenimo rekonstrukcijos įrankiu. Erdviniu mirusiųjų orientavimu galima remtis nustatant mirusiųjų, taip pat ir vaikų, lytį, gyventojų mirtingumo pagal metų laikus tendencijas, rekonstruojant dangaus dievybių panteoną ir atskiros dievybės reikšmingumą jame, atkuriant moterų ir vyrų santykį ankstyvojoje visuomenėje, įvertinti senųjų gyventojų astronomines žinias apie dangaus šviesulius. Įrodyta, kad erdvinis orientavimas artimai siejasi su Saulės, Mėnulio ir Mažųjų Grįžulo ratų Šiaurinės žvaigždės padėtimi įvairiais metų laikais. Saulės kultas, kaip dominuojantis, išsiskiria Centrinėje Lietuvoje, tuo tarpu gretimoje Nemuno žemupio visuomenėje vyravo Mažųjų Grįžulo ratų kultas.Reikšminiai žodžiai: Vidurio Lietuva; Laidojimo apeigos; Mirusiųjų orientacija; Saulė; Mėnulis; Baltai; Central Lithuania; Burial rituals; Orientacion of the dead; Sun; Moon; Balts.

ENThe article analyses a spatial arrangement of the dead in burial grounds of central Lithuania, which date back to the cultural layer of the 1st-4th centuries A.D. The investigation established that a spatial location of the dead was a very significant detail of the burial ceremony; it expressed the then philosophy of life. It is proved that a spatial location is closely related to the position of the Sun, the Moon and the Big Dipper during different seasons. This allows presupposing that burial rituals were collated with the nearest holidays of the Baltic calendar. The research material, as well as written sources, gives evidence that the Balts knew the art of preserving the bodies of the dead for a certain period of time. The orientation of the dead towards celestial bodies was greatly influenced by the cult of certain heavenly deities such as the Sun, the Moon and the Big Dipper. The investigation into spatial orientation of the dead revealed new possibilities for reconstruction. It allowed asserting that spatial orientation depended on sex to a great extent. As a consequence the possibility was raised to determine the sex of the dead, which can be done by archaeological and anthropological methods. Besides, regularities of spatial orientation enable the sex of children to be determined. The investigation also revealed the death rate dependency on the seasons, which conforms to the opinion of biologists and physicians.