Absurdo idėjos transformacijos mirusio Dievo pasaulyje

LTStraipsnyje aptariamos absurdo idėjos ištakos ir jos transformacijos moderniame sekuliarizuotame pasaulyje. Įvertinamos Tertulianui priskiriamo posakio credo quia absurdum implikacijos absurdo idėjos plėtrai, šios idėjos poveikis literatūrai ir menui. Apžvelgiamos egzistencinės ir socialinės aplinkos pokyčių lemiamos modifikacijos, pastebima objektyvių ir subjektyvių veiksnių sąveika. Pasitelkiant socioistorinius argumentus polemizuojama su absurdo jausenos sugestijuojama išvada, jog egzistencinis ištuštėjimas ir Dievo nesatis esą absoliutus faktas. Absurdo refleksijai lietuvių kultūroje buvo svarbus religinio egzistencializmo kontekstas, tokie filosofiniai veikalai kaip A. Maceinos „Jobo drama“ ir J. Girniaus „Žmogus be Dievo“, įgalinę gilesnį, autentiškesnį santykį ir meninėje kūryboje. XX a. lietuvių literatūroje nemaža absurdo ženklų tiek klasikų (V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, H. Radausko, M. Martinaičio), tiek avangardistų (P. Morkūno, S. Šemerio), tiek postmoderno autorių (M. Ivaškevičiaus, S. Parulskio, G. Grajausko) tekstuose. Septintojo dešimtmečio pabaigoje kaip sąmoningas absurdo teatro reiškinys išsiskyrė A. Ambraso pastatymai Dailės institute. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Absurdo idėja; Albertas Camus; Sizifo mitas; Egzistencializmas; Jaunimo subkultūra; Protestas prieš totalitarinę sistemą.

ENThis article discusses the origins and transformation of the idea of the absurd in the modern secularized world. Submitted for consideration is the Latin locution "credo quia absurdum," a saying ascribed to Tertullian, and how this locution was implicated in the evolution of the idea of the absurd and reflected in literature and art. Examined in the paper are the modifications caused by existential and social changes as well as the interaction of both objective and subjective factors. Using sociohistorical arguments, the author begins to polemicize with the absurdity-suggestive deduction considering the emptiness of existence and the absence of God as somewhat absolute facts. Regarding the reflection of absurdity in Lithuanian culture, the context of religious existentialism, represented by such works as "Jobo drama" (The Drama of Job) by A. Maceina and "Žmogus be Dievo" (Man without God) by J. Girnius, was of significant importance. The abovementioned works stimulated a deeper and more authentic artistic insight into the problem. In the panorama of Lithuanian literature of the 20th century, signs of absurdity can be seen in the works of classical (V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, H. Radauskas, M. Martinaitis), avantgarde (P. Morkūnas, S. Šemetys) and postmodern (M. Ivaškevičius, S. Parulskis, G. Grajauskas) authors. The performances of A. Ambrasas, which were staged at the Institute of Art in the late sixties, stand out as a distinguishing and methodically framed phenomenon of the theatre of the absurd. [From the publication]

• Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis / Aušra Martišiūtė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. 360 p.
• Rinktiniai raštai / Vytautas A. Jonynas / [medžiagą parengė Silvija Vėlavičienė ; sudarė, įžangos straipsnį parašė, pastabas ir paaiškinimus parengė Elena Baliutytė ; redagavo ir rodyklę sudarė Virginijus Gasiliūnas]. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. XXXVI, 715 p., [8] iliustr. lap.