LTStraipsnyje nagrinėjamas Lietuvos dvarų kultūrinis palikimas, susiejant tai su lenkų – lietuvių santykiais tarpukario laikotarpiu. Radikali žemės reforma Lietuvoje pakirto dvarininkų pozicijas, tačiau patys dvarai, jų pastatai ir juose sukauptos meno bei kultūros vertybės, liko savininkų rankose. Nors buvo keliamas klausimas dėl tų kultūros vertybių išsaugojimo, tačiau realiai valdžia tam neskyrė lėšų. Tokiomis sąlygomis dvarų savininkų išpardavinėjamos meno ir kultūros vertybes, bibliotekos, archyvai galėjo iškeliauti į užsienį. Nebuvo net tai draudžiančio įstatymo, o 1927 m. pasiūlytas atitinkamas įstatymo projektas, pagal kurį reikėjo gauti leidimą išvežti kultūros vertybes į užsienį, liko tik popieriuje. Valstybinės institucijos didesnį dėmesį skyrė tik dvaruose buvusių archyvų perėmimui. Tokia padėtis ir valdžios nepakankamas dėmesys dvarų kultūros paveldui išplaukė ne tik dėl valstybės finansų trūkumo, bet ir dėl aštrių santykių, o tiksliau jų nebuvimo, su Lenkija. Dauguma dvarininkų buvo laikomi sulenkėjusiais, priešiškais nepriklausomos Lietuvos valstybės atžvilgiu. Rūpinimasis jų sukauptomis kultūros vertybėmis, jų išsaugojimu tokiomis sąlygomis atrodė valdžiai nepriimtinas, nors ji ir netrukdė dvarininkams laisvai savo nuosavybe disponuoti. Pagrindinis valstybės dėmesys buvo skiriamas lietuvių etnokultūriniams paveldui. Atskiri muziejininkai, kaip Paulius Galaunė, Peliksas Bugailiškis, rodė iniciatyvų išsaugoti dvarų kultūrinį paveldą, perimant jį į muziejus. Straipsnyje panaudota su šiais klausimais susijusios archyvinės medžiagos.Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Dvarai; Dvaras; Kultūros paveldas; Lietuvos respublika; Meno kūriniai; Paveldo apsauga; Politika; Visuomenė; Architecture; Cultural heritage; Estates; Heritage protection; Monsion; Politics; Republic of Lithuania; Society.