Sytuacja społeczna kowieńskich ewangelików augsburskich w iwictlc tumultu z 1765 roku
LT1767 m. sudarytos disidentų konfederacijos siekė sugrąžinti tikėjimo laisvę ir politines teises Abiejų Tautų Respublikoje gyvenantiems protestantams ir stačiatikiams. Protekcijos, kurias Rusija suteikė Slucko ir Torunės konfederacijų lyderiams, sudarė galimybes viešajai opinijai priminti skriaudas, kurias kitatikiai yra patyrę iš katalikiškosios daugumos pusės. Gausūs prievartos, disidentų patirtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, pavyzdžiai buvo pateikti Slucko konfederacijos manifeste. Vienas tokių pavyzdžių buvo sąmyšis Kaune, įvykęs 1765 m. balandžio 20 d. Katalikiškosios daugumos prievartos aukomis tąkart tapo Kauno liuteronai, dalyvavę gedulingose laidotuvių apeigose. Procesijos dalyvius užpuolė minia, vadovaujama Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios kunigo. Sumaišties metu nukentėjo pastorius Johanas Wilhelmas Andrea bei velionio Johano Woltzo kūnas, kuris buvo išmestas ant grindinio. Šis įvykis, kaip atskleidžiama tyrime, nebuvo vien religinės nesantaikos išraiška. Pagrindinė susidūrimo priežastis buvo ginčas dėl nesumokėtų nuomos mokesčių, dėl kurių evangelikai prarado savo mokyklą.Nors sąmyšio byla buvo nagrinėjama Vilniaus pilies teisme, finalą ji pasiekė tik miesto tarybos sesijoje, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis tarp abiejų konfesijų. Įvykio aplinkybės ir teisminis jų nagrinėjimas leidžia giliau pažinti Kauno evangelikų liuteronų gyvenimą paskutiniaisiais Augusto III valdymo metais ir Stanislovo Augusto epochos pradžioje. Nors tai buvo negausi socialinė grupė, ji turėjo stiprias pozicijas mieste, ką liudija liuteronų užimamos pareigos Kauno miesto taryboje. Tačiau liuteronai buvo pernelyg silpni visiškam saugumui užsitikrinti. Kauno sąmyšio tarp katalikų ir liuteronų baigtis rodo, kad interesų bendrumas XVIII a. Kauno miestiečiams buvo svarbesnis nei tikybiniai skirtumai. [Iš leidinio]
