Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdieninio gyvenimo standartai 1764-1788 m.

LTStraipsnyje tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kasdienybė Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (iki Ketvertų metų seimo (1788-1792) reformų). Atskleidžiama, kad taikos metui skirta kariuomenė buvo svarbus veiksnys Lietuvos visuomenėje, tiek jos valdančiajam sluoksniui, tiek vietinėms bendruomenėms. Tai nebuvo didžiosios užsienio politikos įrankis, greičiau esamos tvarkos palaikymo priemonė. Kariuomenės aprūpinimo sistema buvo paremta savarankišku dalinio ūkiu, kurį valdė dalinio vadas. Lietuvos karo komisijos pastangos įvesti didesnę kontrolę davė labai nežymius rezultatus, o 1775-1776 m. reformos sustiprino tik iždo ir procedūrų kontrolę, santykius padarė labiau matomus ir skaidrius, reali kariuomenės sudėtis buvo labai artima teorinėms nuostatoms. Ekonominis krašto silpnumas po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, iždo atsigavimo ir kariuomenės finansavimo tarpusavio koreliacijos stoka susaistė kariuomenę, neleido jai plėtotis ir modemizuotis. Nepaisant 1764-1788 m. vykdytų reformų Lietuvos kariuomenė išliko sustingusia organizacija, kurioje rutina ir nusistovėjusios tradicijos dominavo naujovių ir permainų atžvilgiu. [Iš leidinio]

ENTile article analyses ordinary life of the Armed Forces of the Grand Duchy of Lithuania in the period between the beginning of the rule by the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania Stanisław August Poniatowski, and until the reforms by the Four-Year Sejm (1788-1792). In the period of interest it was a small (up to 4,000 soldiers), independent army, made up from national contractors, mostly cavalry detachments, the main unit being a flag of 30-100 soldiers, and the so-called foreign contractors (cavalry, infantry and artillery), the main unit being a company of 60-100 soldiers. In 1775-1777, division by contractors’ ethnicity was replaced with the territorial divisions. The main changes took place in the national cavalry, where two equally sized brigades of hussars and petyhorcy were created, whereas majority of foreign contractors were reorganized into infantry.Peace-time armed forces was an important factor for the Lithuanian public, the ruling elite and the local communities. Army was not a tool for use in large international politics, it was more of a current order preserving instrument. Army supply system was based on the independent economic unit, governed by the unit commander. Attempts by the Lithuanian Military Commission to impose greater control gave insignificant results, although the reforms of 1775-1775 were able to strengthen control of the treasury and procedures, making relationships more visible and transparent, and the actual composition of the armed forces was very close to the theoretical provisions. The economic weakness of the nation after the First Partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth and lack of correlation between recovery of the treasury and army financing put bridles on the army, preventing it from development and change. In spite of all 1764-1788 reforms, the Lithuanian armed forces remained a stagnating institution, where routine and established traditions dominated over novelty and change. [From the publication]