Świat rzeczy jezuitów w nieświeżu i w słucku. Między wymogami życia zakonnego a tożsamością szlachecką

LTViduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų vienuolynų visuomenėje daiktai įgydavo daugplatesnf prasmę nei jų materialioji ar taikomoji vertė. Jie rodė priklausomybę luomui, išreiškė religinius idealus, stiprino konkrečios vienuolijos gyventojų bendrystės ir stabilumo jausmus. Jėzaus draugijos istorijai skirtoje istoriografijoje iki šiol nebuvo giliau tyrinėti klausimai, susiję su jėzuitų vienuolynų materialine kultūra ir jų ūkiu. Mokslininkų dėmesys daugiausia telktas į vienuolijų kultūrinę ir religinę veiklą, išryškinant jėzuitų indėlį Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusių tautų kultūros, švietimo ir raštijos raidai. Tokiame kontekste jėzuitų daiktiškojo pasaulio tyrimai yra nauja tyrimų sritis, leidžianti ne tik išsamiau atskleisti vienuolijos vietą to meto visuomenėje, bet ir apčiuopti jos narių intelektualines ir dvasines formacijas. Straipsnyje analizuojamos dvi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijoje - Nesvyžiuje ir Slucke - veikusios vidutinio dydžio jėzuitų kolegijos. Remiantis šiose kolegijose XVIII a. gyvenusių vienuolių materialinės aplinkos tyrimais, siekiama nustatyti, kiek bendrame to meto Abiejų Tautų Respublikos privilegijuotųjų sluoksnių kontekste jėzuitai buvo specifinės materialinės kultūros nešėjai, kiek jų daiktiškasis pasaulis atspindėjo bendrąją bajoriškąją materialinę kultūrą ir kaip greitai Nesvyžiaus ir Slucko jėzuitų bendruomenių nariai perimdavo aštuonioliktojo šimtmečio atnešamas materialinės kultūros naujoves. [Iš leidinio]