LTKnygos nuosavybės ženklų kaip šaltinių savitumai ir jų vieta tarp kitų šaltinių – tai teorinės knygotyros šaltinotyros požiūriu aktualus ir netirtas klausimas, nes knygos teoretikams ir praktikams iki šiol dažniausiai rūpėjo kurti tipologines ir rašytinių šaltinių rūšines klasifikacijas praktiniams tikslams. Remiantis bendrosiomis istorijos šaltinių klasifikavimo nuostatomis, straipsnyje apibendrinama knygotyros šaltinotyros teorinė literatūra apie istorinės knygotyros šaltinius, jų klasifikavimą ir analizuojama knygos nuosavybės ženklų vieta tarp kitų šaltinių. Darbas baigiasi išvada, kad knygos nuosavybės ženklų vieta tarp kitų knygotyros šaltinių nėra iki galo aiški, pagrįsta ir nusistovėjusi. Nors ir nekyla abejonių dėl knygos ženklų priklausomybės rašytiniams šaltiniams, tačiau jų kaip rūšies situacija nėra vienareikšmiškai suprantama. Autorė akcentuoja, kad dauguma tyrėjų juos priskiria tokiam šaltiniui kaip pati knyga, tačiau pavyzdžiui, lenkų mokslininko K. Migonio originalioje klasifikacijoje jie priskiriami prie bibliologinių šaltinių. Kiti teoretikai pripažįsta knygos ženklų kaip savarankiškos šaltinių rūšies specifiką. Numatant tolesnes problemos gvildenimo kryptis, darbe siūloma teoriniame lygmenyje apibrėžti rašytinių istorijos šaltinių, specifinių knygotyros šaltinių, ir, ypač, knygos, kuri šaltinotyros požiūriu yra sudėtinga struktūra, savitumus. Knygos struktūriniai elementai gali būti suvokiami ir naudojami kaip savarankiški šaltiniai tiek knygotyros, tiek kituose moksluose, ir tai lemia knygos, kaip sudėtingos šaltinotyrinės sistemos, teorinio modelio sukūrimo poreikį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Knygotyros šaltinių klasisfikacijos; Knygos nuosavybės ženklai.
ENThe peculiarities of book ownership marks as a source and their place among other sources is an issue of theoretical source studies, but not yet analysed, because theoreticians and practicians of books mostly dealt with typological classifications of written sources for practical purposes. Based on the general classification of historical sources, the article generalizes the theoretical literature of source studies as regards the sources of historical book science, their classification, and analyses the place of book ownership marks among other sources. It is concluded that the place of these marks among other sources of book science is not fully clear and not settled yet. Undoubtedly book ownership marks belong to the written sources, but as a type they are treated ambiguously. The author states that majority of researchers tend to classify them as the book itself, however, e.g., the original classification of the Polish researcher K. Migoñ attributes them to bibliological sources. Others acknowledge the particularity of book marks as an autonomous sort of source. To establish further directions for dealing with this problem, at the theoretical level it would be necessary to define the peculiarities of written historical sources, specific sources of book science and, especially, the issue of a book, being the complicated structure from the point of view of source studies. Structural elements of a book may be perceived as independent sources in book science or any other science, which expresses the need to create a theoretical model of a book as a structured system of source studies.