Stačiatikių vienuolynai Lietuvoje 1944-1990 m.

LTStačiatikybė, pirmoji mūsų kraštus pasiekusi krikščionių religija, iki šiol nesulaukė didesnio lietuvių istoriografijos dėmesio. Sunku rasti daugiau duomenų ir apie stačiatikių vienuolynus. Šios konfesijos „aukso amžiaus“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikais jų čia būta nemažai (dabartinės Lietuvos Respublikos ribose: Vilniuje, Vievyje, Kėdainiuose, Kruonyje, Surdegyje). Bemaž visų stačiatikių vienuolynų istorija Lietuvoje pasibaigė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje daugumai vienuolių visiems laikams išvykus į Rusiją. Į prieškarinius namus sugrįžo tik dalis Vilniaus Šv. Dvasios vyrų ir Šv. Marijos Magdalenos moterų vienuolių. Jiems vieninteliams Lietuvoje, kartu su Mikniškių bendruomene (valdžios institucijų raštuose vadinta „pusiau legaliu stačiatikiu vienuolynu“), buvo lemta įgyti legalaus gyvenimo sovietmečiu patirtį. Straipsnyje atskleidžiama, kas apsaugojo šiuos vienuolynus nuo sunaikinimo, kaip jie gyvavo, ar sovietinei sistemai pavyko deformuoti jų vidinį gyvenimą.Reikšminiai žodžiai: Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje; Stačiatikių vienuolynai Lietuvoje; Mikniškių religinė bendruomenė; Russian Orthodox Church in Lithuania; Russian Orthodox monasteries in Lithuania; Mikniškės religion community.

ENOrthodoxy, the first Christian religion that reached our country, has not yet attracted a more substantial interest from the Lithuanian historiography. It is difficult to find more data on the Orthodox monasteries as well. There used to be quite a few monasteries on the territory of the present Republic of Lithuania during the “golden age” of the Grand Duchy of Lithuania (in Vilnius, Vievis, Kėdainiai, Kruonis, and Surdegis). The history of almost all Orthodox monasteries in Lithuania ended at the outbreak of the First World War, when most of the monasteries moved permanently to Russia. Only parts of men’s Holy Spirit monastery and women’s St. Mary Magdalene monastery in Vilnius returned to their pre-war homes. Together with Mikniškės community, which was referred to in the official documents of the authorities as the “semi-legal Orthodox monastery”, these two were the only monasteries in Lithuania that experienced legal existence during the Soviet times. The article discusses how these monasteries survived, how they lived and whether the Soviet system managed to deform their internal life.