Vilniaus vyskupijos lietuvių ir slavų paribio asimiliacijos modelis XX a. pradžioje: Asavos parapija

LTStraipsnyje siekiama parodyti Vilniaus vyskupijos rytų ir pietryčių kelių etnokultūrinių bendrijų asimiliacijos proceso XIX a. ir XX a. pradžioje raišką vienoje tipiškoje šio paribio parapijoje. Dėl tautinės asimiliacijos Asavos parapijai XX a. pradžioje buvo būdinga vartotų kalbų įvairovė. Lietuvių kalba šioje parapijoje sunyko palaipsniui per tris kartas: seneliai dar kalbėjo lietuviškai, tėvai buvo dvikalbiai, o vaikai vartojo vien paprastąją (baltarusių) kalbą. Asimiliacijos sparta ir pobūdis priklausė nuo parapijiečių luomo. Valstiečiai pamažu priėmė paprastąją kalbą, o bajorai nuo lietuvių ir paprastosios kalbo perėjo prie lenkų kalbos. Religinėje praktikoje visuotinai įsigalėjusi lenkų kalba darė didelę įtaką lietuvių slavėjimui. Per lenkų ir lietuvių kalbų supriešinimą religiniame gyvenime reiškėsi elitinių luomų konservativizmo ir iškylančių demokratinių sluoksnių susidūrimas. Religiniame gyvenime vyravusią lenkų kalbą moderniojo lenkų tautinio sąjūdžio vadovai panaudojo lenkų tautinei savimonei diegti. Dauguma kaimiečių, save vadinusių vietiniais – tuteišiais, susikūrė lokalinę etninę savimonę, kuri trukdė moderniajam nacionalizmui plėtotis.Reikšminiai žodžiai: Lokalinė visuomenė; Kalbinė situacija; Tautinė asimiliacija.

ENThe paper aims at showing the manifestation of the assimilation process of several eastern and south-eastern ethnocultural communities in a typical borderland parish in the Vilnius Diocese in the 19th c. and the early 20th c. Due to ethnic assimilation, in the early 20th c. the Asava Parish boasted a variety of languages in use. The parish saw the gradual disappearance of the Lithuanian language within three generations: grandparents still spoke Lithuanian, parents were bilingual and children used only one language (Belarusian). The speed and nature of assimilation depended on the estate of the parishioner. Peasants gradually shifted over to Belarusian, while the gentry gave up Lithuanian and Belarusian to adopt the Polish language. In religion, the dominance of Polish had a great influence on the Lithuanians’ slavonisation. The opposition of the Polish and the Lithuanian languages in religious life was the expression of a conflict between the conservatism of the elite estates and the emerging democratic strata. The Polish language that prevailed in religious life was used by the leaders of the Polish modern ethnic movement for inculcating the Polish ethnic self-awareness. Most peasants referred to themselves as locals and had a local ethnic self-awareness that prevented the development of modern nationalism.