LTRecenzijoje aptariama Tomo Baranausko knyga „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“. Akcentuojama, kad T. Baranauskas yra žinomas Lietuvos medievistas, parašęs nemažai darbų, kuriuose keliami kartais kontraversiški ir dažnai istoriografijoje ginčytini klausimai. Teigiama, kad aptariamoje knygoje iškelta daug naujų hipotezių, kurios tarp XIII–XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos žinovų gali virsti istoriografiniu ginču. Pažymima, kad darbe nemažai patikslintų datų, pateikiama išsami įvykių analizė nuo 1279 m. kilusio antrojo žiemgalių sukilimo iki pat XIV a. pr. politinių įvykių. Pažymima, kad knyga yra gausiai iliustruota archeologinių radinių, rekonstrukcijų ir kraštovaizdžių nuotraukomis, schemomis, žemėlapiais, lentelėmis, istorinių šaltinių faksimilėmis, dailininkų piešiniais. Apibendrinant teigiama, kad nors T. Baranausko knygoje yra gana daug laisvos politinių įvykių interpretacijos, tačiau darbas nepraranda aktualumo. Plataus įvykių konteksto iki mūšio ir po jo aprašymas kartais sudaro įspūdį, kad mūšis šiame darbe nėra pagrindinė tema, o tiesiog XIII a. pab. – XIV a. pr. įvykių grandinės dalis, konkuruojanti su kitomis autoriaus suaktualintomis temomis. Tuomet ir pavadinimas ne visiškai tiksliai nusako knygos turinį. Svarbiausia jo dalis – mūšio analizė ir su juo susijusių šaltinių publikacija – neabejotinai svarbus indėlis į viduramžių Rytų Baltijos regiono karybos istoriografiją. Reziumuojama, kad panašaus pobūdžio publikacijos yra geras pavyzdys, kaip turėtų būti aprašomi mūšiai ir publikuojami su jais susiję šaltiniai.