Odininkystės amato mokymasis Lietuvoje XIX a. antrojoje - XX a. pirmojoje pusėje
LTStraipsnio objektas – odininkystės amatas Lietuvoje. Tikslas – išnagrinėti amato plėtotės ir bei juos skatinusius veiksnius. XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje laipsnišką odininkystės ir kailiadirbystės amatų plėtotę skatino ne tik po baudžiavos panaikinimo pakitę socialiniai ir ekonominiai veiksniai, bet ir tuo laikotarpiu gana plati kultūros ir visuomenės veikėjų (M. Valančiaus, V. Kudirkos, P. Vileišio) šviečiamoji veikla bei tarpukario Lietuvos Respublikos valstybės politika (Žemės ūkio rūmų bei Švietimo ministerijos potvarkiais, visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose, arčiau amatininkų gyvenamųjų vietų, surengti odininkystės bei kailiadirbystės amatų kursai, kuriuose, be teorinių žinių, buvo vykdomi ir praktiniai darbai. Kursuose mokėsi patirties turintys lietuviai ir totoriai odininkai bei kailiadirbiai. Spaudoje buvo skelbiami šių sričių specialistų straipsniai, kuriais taip pat buvo teikiama teorinė pagalba). Dalis lietuvių ir totorių, pratęsdami giminės darbo tradicijas, šiuos amatus paveldėjo iš tėvų, senelių arba išmoko „patys per save“. Daug lietuvių šių amatų išmoko iš Lietuvos totorių bei išvyktiniu verslu besiverčiančių ir per Lietuvos kaimus bei miestelius keliaujančių rusų odininkų ir kailiadirbių. Šių amatų mokymuisi ir plėtotei reikšmės turėjo ir kiti priverstinės ir savanoriškos Lietuvos gyventojų migracijos procesai (dalies gyventojų evakuacija į Rusiją Pirmojo pasaulini karo metais, trėmimai, Lietuvos ir Baltarusijos paribių gyventojų (ypač totorių) šeimų ir giminių bendravimas, vedybos, odininkų (lietuvių ir totorių) judėjimas Lietuvos teritorija ieškant mažesnės konkurencijos). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Odininkystės amato mokymasis; Lietuviai; Totoriai; Rusai; Learning old crafts of tanning; The Lithuanians; The Tatars; The Russians.
ENSubject of the article is craft of hide dressing in Lithuanian. The article aims to analyze factors of development and promotion of this craft. During the second half of XIX century and the first half of XX century development of hide and fur dressing was promoted not only by economic and social factors changed after abolition of serfdom, but also by widespread educative activity of that time activists (M. Valančius, V. Kudirka, P. Vileišio) as well as by National politics of interwar Lithuania (Following the orders of Agricultural Chamber and the Ministry of Education courses of crafts of hide and fur processing have been organized in all ethnographic regions of Lithuania, near the living places of craftsmen including theory and practice. Experienced Lithuanian and Tartar furriers and curriers attended these courses). A part of Lithuanians and Tartars, willing to extend work tradition of their family, inherited these crafts from their parents and grand parents or learnt it during “self-training”. A lot of Lithuanians learnt this craft from Lithuanian Tatars and from Russian furriers and curriers involved in door-to-door sale. Other processes of migration of inhabitants of involuntary and voluntary Lithuania also made their contribution towards development and learning of these crafts (i.e. evacuation to Russia of some part of inhabitants during the World War I, deportation, cooperation of families and relatives of inhabitants of Lithuania-Byelorussia peripheries (especially tartars), matrimonies, movement of curriers (Lithuania and tartar) throughout the territory of Lithuania seeking for smaller competition).
