Romantizmas ir krikščioniškoji Vakarų kultūros tradicija

LTLiteratūriniame ir kultūriniame Romantizmo pasaulėvaizdyje glūdi intriga: glaudžiai susijęs su krikščioniškąja Vakarų kultūrinės savivokos tradicija, jis „pranašauja“ šios tradicijos lūžį. Šiuo straipsniu siekiama: 1) išryškinti tradicinės (krikščioniškosios) ir modernios/postmodernios kultūrų koliziją, ypač – šias kultūras grindžiančių filosofinių prielaidų (sąmoningai suvoktų ir implicitinių) susidūrimą; 2) pasvarstyti, kaip šioji kolizija užsimezga Romantizmo laikotarpiu; 3) patyrinėti lietuvių romantikų kūrybą įtampos tarp Romantizmo ir krikščionybės aspektu bei iškelti kai kurių klausimų, susijusių su lietuvių literatūrine (ir kultūrine) savivoka. Tyrinėjant Romantizmo ir krikščionybės sąsajas Lietuvoje, kaip esminis dalykas iškyla krikščioniškosios pasaulėvokos tąsa: dėmesingumas giliajai, dvasinei realybei, transcenduojančiai gamtą, prigimtį, laiką ir erdvę. Antikrikščioniškų pasaulėvokos tendencijų (egocentrizmo, subjekto su(si)dievinimo, nebendruomeniškumo) raiška – tik sporadinė, sekli. Žvelgiant paviršiumi, literatūrinės savimonės ginčo su krikščionybe silpnumą būtų galima interpretuoti kaip stiprų krikščionybės pradų įsišaknijimą tautos kultūroje. Tradiciškai vis dar linkstama manyti lietuvių kultūrą esant giliai krikščionišką. Tačiau pagrindinis krikščioniškosios savimonės formavimosi laikotarpis – Viduramžiai – tęsėsi beveik tūkstantį metų, o Lietuvos krikštas įvyko „Viduramžių rudens“ pabaigoje. Lietuva iš tikrųjų neišgyveno krikščioniškųjų viduramžių, giliausio krikščioniškojo tikėjimo laikų, su visomis jų mentaliteto formomis ir turiniu – savitu pamaldumu, persmelkusiu Vakarų žmogaus sąmonę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Romantizmas; Literatūrologinė romantizmo refleksija; Romantizmo ir krikščionybės santykis; Lietuvių romantinė literatūrinė savivoka; Egocentrizmas; Ironija; Introspekcija.

ENLiterary and cultural world-view of Romanticism contains a plot: closely tied with the Christian tradition of the Western Culture and “predicts“ the epoch of this tradition. The article aims at: 1) highlighting the collision of the traditional (Christian) culture with the modern/post-modern culture, especially the conflict of philosophical assumptions (consciously comprehended and implicit) that underline both cultures; 2) considering how this collision emerges in the period of Romanticism; 3) analysing works of Lithuanian romanticists in terms of tension between the Romanticism and Christianity and raising some issues related with Lithuanian literary (and cultural) self-perception. The analysis of correlation between the Romanticism and Christianity in Lithuania portrays attentiveness towards the deep spiritual reality transcending nature, time and space. Manifestation of anti-Christian world-view tendencies (egocentrism, deification/self-deification, non-sociality) is sporadic and shallow. Weak opposition between literary self-perception and Christianity could be interpreted as a strong incrustation of the Christian fundamentals in the national culture. The main period of formation of the Christian self-perception – the Middle Ages – lasted for 1000 years and Lithuania was baptized in late Middle Ages. Indeed, it did not live through the Christian Middle Ages – the period of the deepest Christian faith – with all its forms and content of mentality and piety which has transfused the Western human mind.