Sugrįžimai mūsų laikais : Juozo Apučio aktualumas "tada" ir "dabar"

LTStraipsnyje vieno savičiausių lietuvių prozininkų kūryba regima laiko perspektyvoje, brėžiant trajektoriją tarp „tada“ (XX a. 8–10 dešimtmečio kritikos vertinimai) ir „dabar“ (šiandienos požiūris). Fiksuojami kertiniai rašytojo recepcijos postulatai, kurie aprėpė vėlyvojo sovietmečio legitimumo ribas ir estetinius atradimus, akcentuojama anksčiau kritikos nepakankamai vertinta Apučio kūrybos sąlygiškumo ir parabolės dimensija. Pasitelkiant naratologijos, semantinės analizės prieigas naujai perskaitomi kai kurie apsakymai, nevengiant dialogo su skirtingų metodologinių perspektyvų interpretatoriais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių proza; Juozas Aputis; Apsakymas; Vėlyvasis sovietmetis; Parabolė; Lithuanian prose; Juozas Aputis; Short story; Late Soviet period; Parable.

ENThe author of this article uses narratological and semiotic analysis to conduct a new reading of Juozas Aputis’s classic stories, while at the same time engaging in a dialogue with interpreters who have used different methodologies. Having established that Aputis writes about fundamental existential matters, the author of the article discusses how his texts communicate experiences that cannot be contained by empirical reality – the unconscious reservoirs within human beings that occasionally distort our behavior and feelings. According to the narrated events, the narrator is not only an observer of action but also an engaged participant in it and one who always remains empathic toward oppressed characters and the world at large. This kind of empathy is further developed in the works of twentieth century Lithuanian prose classic Jonas Biliūnas. The author of the article argues that readers’ understanding of Aputis’s prose oscillates between the model of prose that promotes traditional rural values and more universal dimensions of expression. [From the publication]