Panevėžio rašytojos Elžbietos Skuodienės "Knyga"

LTStraipsnis skiriamas išryškinti savamokslės rašytojos Elžbietos Skuodienės (1902–1990) atsiminimų knygos „Kai vėluoja laimė“ (2002) parašymo istorijai ir pagrindiniams bruožams. Elžbieta Markevičiūtė, varginga našlaitė, ištekėjo už reemingranto iš JAV, išvyko paskui vyrą į Čikagą, tačiau, prasidėjus ekonomikos depresijai, grįžo su šeima į Lietuvą ir čia nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė, trijų vaikų motina ir našlė be pajamų sovietmečiu. Sudėtingas gyvenimas nenuslopino jos kūrybinių ambicijų ir savo, kaip asmens, reikšmingumo supratimo. 1952–1971 m. ji parašė autobiografiją, kurios pirmąją dalį sūnus Vytautas Skuodis savilaidos būdu išleido jos 70-mečiui (1972), o 2002 m. išleista visa knyga, parengta profesionalaus tautosakos tyrinėtojo Kosto Aleksyno. Elžbietos Skuodienės atsiminimai, jos pačios vadinti „brangia Knyga“, gali būti skaitomi ir kaip grožinės literatūros tekstas (parašyti trečiuoju asmeniu pakeičiant tikruosius vardus), ir kaip autobiografija, ir kaip atsiminimai, pasakojantys apie paprastos panevėžietės gyvenimą. Straipsnyje išryškinamas unikalus motinos ir sūnaus bendradarbiavimas, Elžbietos Skuodienės kūrybos ypatybės, pabrėžiamas jos domėjimasis platesniu pasauliu bei „paprastų žmonių“ pasakojimų apie savo gyvenimą reikšmė kultūros istorijai. [Iš leidinio]

ENThis article is devoted to the history of writing and an analysis of the autobiographical book "Kai vėluoja laimė" (When Happiness is Late) by the self-educated writer Elžbieta Skuodienė (1902–1990). She grew up a poor orphan who later married an emigrant from the United States and left with him for Chicago. However, when the Great Depression started, she and her family returned to Lithuania, where she lived her life as a housewife, a mother of three children and a widow without any income during the Soviet period. Nevertheless, the difficult life did not crush her creative ambitions, nor did it diminish her self-worth as a person. From 1952 to 1971, Elžbieta Skuodienė wrote her life story, and her son, Vytautas Skuodis (1929–2016), published the first part in samizdat for his mother’s 70th birthday. The entire book, edited by a professional folklorist, was published in 2002. Elžbieta Skuodienė’s text can be read as a work of fiction (third person narration, changed real names), as an autobiography and as a memoir of an ordinary person who had lived in Panevėžys during the Soviet era. The article highlights the characteristics of Elžbieta Skuodienė’s writing and emphasizes the importance of life stories of the “ordinary people” as an alternative source of cultural history. [From the publication]