The Archaic Lithuanian polyphonic chant Sutartinė

LTSkaitytojas supažindinamas su lietuvių polifoninėmis giesmėmis – sutartinėmis, kurios užsienyje jau yra tapusios Lietuvos „vizitine kortele”. Konstatuojama, kad, nežiūrint lietuvių sutartinių originalumo, kai kurių bendrų bruožų galima rasti ir kitose archajiško daugiabalsiškumo tradicijose. Aptariamas sutartinių pavadinimo kilmės klausimas (iš veiksmažodžių sutarti, t. y. derėti arba daiktavardžio sutartis), pagrindiniai giedojimo būdai – dvejinės, trejinės, keturinės. Supažindinama su sutartinių dainininkių pavadinimais ir jų funkcijomis. Pagrindinio teksto giedotoja arba pradedančioji – rinkėja (pavadinimas atspindi teksto plėtojimą), o kartojanti priedainį – pritarėja, giedotoja ir pan. (atspindi teksto palydėjimą). Kartais ir pãčios sutartinės vadinamos rinktinėmis. Pastebimas ryšys tarp sutartinių partijų pavadinimų ir audimo (pynimo) terminų: rinktinės juostos, rinktiniai audiniai, rinkiniai. Aptariama sekundos intervalo grožio samprata, siekimas balsus „sudaužti”. Nurodomos paralelės su Balkanų tautų tradicijomis. Glaustai aptariami sutartinių kilmės, amžiaus klausimai, teigiant, kad sutartinių senumą rodo jų sinkretinė prigimtis. Apžvelgiama sutartinių nykimo XX a. pradžioje situacija ir jų atgimimas, prasidėjęs XX a. II-oje pusėje. Straipsnio pabaigoje svarstomas sutartinių išlikimo/išnykimo šiuolaikinėje kultūroje klausimas. Keliama mintis, kad, sutartinių „šiuolaikiškumas” neturėtų būti sietinas tik su masine kultūra (integravimas į šiuolaikinę kultūrą neturėtų reikšti jų sacrum praradimo, virtimo profanum). Reiktų ieškoti kitokių, meniškai vertingų sutartinių sklaidos šiuolaikiniame pasaulyje formų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sutartinės; Lietuvių liaudies dainos; Polifoninės melodijos; Sutartine; Lithuanian folk songs; Polyphonic Chants.

ENThe reader is acquainted with Lithuanian polyphonic psalms – glees that have already become a “visiting card” of Lithuania abroad. A statement is made that despite the originality of Lithuanian glees, some common characteristics can also be found in other archaic polyphonic traditions. The issue of the origin of the name of glees (Lith. sutartinės) is discussed (from the Lithuanian verb sutarti, i.e. be in harmony or from the noun sutartis – agreement, concord), as well as the main methods of singing – for two, three or four voices. An introduction with the names of glee singers and their functions is made. The singer of the main text or the initiator is a selector, and the one who repeats the refrain is a seconder, chanter, etc. Sometimes the very glees are called a selection. The link between the names of the glee parts and the terms of weaving is observed: selected belts, selected draperies, etc. The concept of the beauty of a second interval is discussed, a wish to “break” the voices. Parallels are drawn with the traditions of Balkan nations. The issues of the origin and age of glees are briefly touched upon stating that the old age of glees is evidenced by their syncretic origin. An overview of the decline of glees at the beginning of the 20th c. is presented as well as their revival in the 2nd part of the century. Finally, the article discusses the issue of the survival/extinction of glees in contemporary culture. It is argued that the modernity of glees should not be associated only with mass culture. Other valuable forms to spread the glees should be sought.