Etninių ir religinių įtampų teritorinė struktūra Lietuvoje : disertacija

LTPo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Lietuvą sukrėtė esminiai pokyčiai ir visuomenė susidūrė su naujomis problemomis – etninių bei religinių bendruomenių padėtimi ir santykiais visuomenėje. Sovietmečiu etniškumas buvo laikoma atgyvena, kurio reiktų atsisakyti ir sukurti naują – tarybinio žmogaus – identitetą. Religija buvo eliminuota iš visuomenės viešojo gyvenimo, šios srities tyrinėjimai buvo persmelkti ateizmo idėjų ir neatspindėjo realios situacijos. Darbe suformuluotos nuostatos gali būti naudojamos socialinės politikos etninių ir religinių santykių srityje formavimui bei sėkmingumo vertinimui. Naudojant įvairių mokslų metodikomis bei metodais buvo siekiama nustatyti etninių ir religinių įtampų teritorinę struktūrą. Tam buvo naudojami kiekybiniai (remiantis Visuotinių gyventojų surašymo duomenimis) ir kokybiniai (antinomijų įtampos) metodai. Etninių įtampų tyrimui sudarytas antinomijų kompleksas atspindi visuomenės etninę raidą, įtampas tarp atskirų etninių grupių, tarp skaitlinės daugumos ir mažumų bei tarp etninių grupių ir valstybės (visuomenės). Religinių santykių lauko – turėtų aprėpti santykius tarp asmens ir religijos, atskirų religinių grupių, tarp skaitlinės daugumos ir mažumų bei tarp religinių grupių ir valstybės (visuomenės). Kompleksiškai įvertinus kiekybiškai įvertinamų įtampų zonas, buvo išskirtos santykinio neutralumo, mažos, vidutinės bei didelės įtampos, zonos etniniame bei religiniame lauke. Apžvelgiant Lietuvoje galiojančius teisės aktus, buvo tirta šalies laikysena mažumų politikos klausimu.Reikšminiai žodžiai: Socialinė struktūra; Socialiniai santykiai; Gyventojų mažumos; Nacionaliniai santykiai; Social structure; Social relations; Minorities of the population; National relationships.