LTM. K. Čiurlioniui būdingas cikliškas mąstymas akivaizdus jo paveikslų cikluose. Tačiau gana gausioje fortepijoninėje kūryboje cikliškumo nuorodų nedaug. Šio tyrimo objektas – 5 kūriniai fortepijonui, sukurti 1905 m. vasarą ir rudenį Druskininkuose bei Varšuvoje (VL 309-313). Rankraščio autografų išdėstymo analizė įrodo, kad ciklo kūrinių seka negali būti pagrįsta kūrinių chronologija. Tačiau chronologinis tyrimas leidžia įžvelgti tam tikrą numanomo ciklo tikimybę. Tai atskleidžia kompozitoriaus nurodytos keturių numanomo ciklo kūrinių datos, o rankraščių knyga padeda spręsti apie nedatuoto kūrinio (V) vietą ir jo galimą priklausymą ciklui. Akivaizdžiausias struktūrinis visų ciklo dalių bendrumas pasireiškia dvikrypte (kylančia ir krintančia) sekundų intonacija. Pirmojoje dalyje (I) šios intonacijos iš pradžių skamba vienu metu melodijoje ir bose (originalas – O ir inversija – I). Vidurinėse ciklo dalyse (II ir III) panašios intonacijos taip pat pastebimos melodijoje (II:O) ir bose (III:I). Kiek kitaip jos pasireiškia ketvirtoje dalyje. Ten detalizuotas originalas skamba bose (IV:O), o penktojoje dalyje ši intonacija retrogradiniu pavidalu įausta į melodiją (V:R). Be to, rasime ir mišrų intonacijos pavidalą (M). Ciklo dalių sekos kriterijus – tonacinis planas, kurio narių slinktį labiausiai motyvuoja tariamai neužbaigtų kūrinių (III-V) pabaigos. Pastarosioms būdinga vedamųjų arba pustoninių fenomenų trauka į būsimosios dalies toniką ir jos akordą. Remdamiesi tariamai neužbaigtų kūrinių traukos analogija, galime numanyti būtiną I dalies pakartojimą ciklo pabaigoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Autografai; Ciklai (muzika); Kūrybinis procesas; Struktūriniai principai.
ENM. K. Čiurlionis was prone to cyclical thinking, which is obvious in his painting cycles. However, in his rather rich body of piano works there is little in the way of cycles. The object of this research is – 5 piano pieces, written in summer and fall of 1905in Druskininkai and Warsaw (VL 309-313). The analysis of how signatures are placed in manuscripts proves that sequence of cycle works cannot be based on chronological order of works. Yet, chronological inquiry allows a glimpse of possibility of a certain cycle. This is revealed in dates, indicated by the composer, of four pieces of a possible cycle, while manuscript book helps to make guesses about the place of undated piece (V) and its possible belonging to the cycle. The most obvious structural commonality of all parts of the cycle is expressed in two-directional (rising and falling) intonation of secundas. In the first part (I), these intonations initially sound concurrently in a melody and boss. In the middle parts of the cycle (II and III) similar intonations are also noticed in a melody (II:O) and boss (III:I). They are expressed somewhat differently in the fourth part. There, detailed original sounds in boss (IV:O), while in fifth part this intonation is woven into melody in a form of retrograde (V:R). Besides, we can also find a mixed form of intonation (M). The criterion of a cycle is a tonational plan, the shift of whose members are mostly motivated by, allegedly, unfinished endings of some pieces (III-V). Based on allegedly uncompleted pieces, we can guess necessary repetition of I part at the end of the cycle.