Sutartinės "collecting" : a canon and creative process

LTStraipsnyje aptariama sutartinių „rinkimo“ termino samprata. Atkreipiamas dėmesys į liaudiškus terminus, kurie rodo kanonizuotą giedotojų požiūrį į šių giesmių atlikimą. Vaizdingi giedotojų pasakymai liudija esminį dalyką – giedotojų partijų pasidalinimą į rečitavimą (teksto plėtojimą) ir priegiesmio giedojimą (teksto „garsinį apipavidalinimą”). Priešprieša rečituoti / dainuoti žinoma daugelyje muzikos tradicijų. Teisė keisti (t. y. kurti) tekstą kadaise galėjusi priklausyti senųjų apeigų vadovui(-ams). Tai rodytų vedančiosios giedotojos pavadinimai: rinkėja, sakytoja ir pan. Rinkėja vadinta giesmininkė, giedanti pagrindinį tekstą arba pradedanti sutartinę. Ji rinko, t. y. kūrė giesmių žodžius. Sutartinių rinkimas atitinka audimo proceso terminiją: rinkinys – tai ir viena iš sutartinių partijų, ir „raštuotas audeklas, marginys”. Rinkimas mena raštų „rašymą”, t. y. rinktinių audinių (juostų ir kt.) technologiją. Sutartinių rinkėja kūrybos metu paklūsta tam tikriems muzikos kanonams. Pastarieji ryškiausiai matyti šiaurinėje sutartinių arealo dalyje. Biržų krašto sutartinės priklauso archajiškai binarinei muzikinei sistemai: jos remiasi dviejų bichordų arba bichordo ir trichordo „derinimu“ sekundos intervalu. Daugeliui šių sutartinių būdingas 5 tonų garsaeilis – tai dviejų gretimų „modusų”, tarpusavyje derančių sekundos intervalu, sąveikos išraiška. Balsų derinimas tarpusavyje vyksta čia pat – sutartinių teksto ir melodijos rinkimo metu. Giedotojos siekia balsus kuo geriau „sudaužti“. Keliama prielaida, kad tam tikrą sutartinių atlikimo būdą – giedotojų sustojimą ratu – lemia ir atvira, tarsi begalinė sutartinių forma („taip vis renki žodžius, galì kiek nori pririnkti“). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sutartinės; Kanonas; Kūrybinis procesas; Sutartinės (lithuanian polyphonic songs); Canon; Creative process.

ENThe article analyses conceptions of definition of sutartinės (archaic Lithuanian polyphony) “collecting”. Attention is being focused to folk definitions, which indicate canon-based attitude of singers towards performance of these chants. Imaginative sayings of singers prove the essential fact, .i.e. dividing of parties of singers into recitative (development of text) and chanting of refrains (“vocal expression” of text). Opposition recitation/singing is known in many musical traditions. The right to change (i.e. to create) a text formerly could be assigned to leader (s) of ancient rituals. It may be highlighted by names of the main singer: collector, speaker etc. Collector is a name of singer, who chanted the main text or the text of the beginning. She sort of collects, i.e. creates, words for the chant. Colleting of sutartinės matches with definition of weaving process: collection – is one of parties of sutartinės and of figured texture as well. Collector during performance of sutartinės is subject to appropriate musical canons. Sutartinės of Birla district belong to archaic binary musical system: they are based on “coordination” of two bichords or bichord and trichord interval. Sound sequence of 5 tones is typical for a majority of these sutartinės, i.e. expression of interaction of two adjacent “modules”, concerted between each other on the basis of second interval. Concord of voices occurs immediately, i.e. at the moment of colleting sutartinės melody and text. The assumption is posed that a certain manner of performance of sutartinės, i.e. singers stand in a cycle, is determined by open and sort of endless form of sutartinės.