LTDisertacijoje analizuojama tarpukario Lietuvos karinio saugumo problema per karinės doktrinos ir jos realizavimo prizmę. Siekiama atsakyti į klausimus, kokias eventualias karines grėsmės įžvelgė tarpukario Lietuvos karinė vadovybė ir kokių priemonių buvo imtasi siekiant užtikrinti saugumą. Tyrimas vykdytas keliais pjūviais, t. y. pažvelgus į geopolitinę padėtį ir įvardijus potencialius karinius priešus, analizuoti gyvosios jėgos ir materialiniai resursai, kuriais disponavo Lietuva. Taip pat, atsižvelgiant į tarpukario Europos karybos teorijas, nagrinėjamas Lietuvos kariuomenės planavimas: mobilizacijos ir operacijų planai, galimybės ginti Klaipėdos kraštą ir taikyti nekonvencinio kariavimo metodus. Disertacijoje, išryškinant Lietuvos ir galimų agresorių jėgų disbalansą, atskleidžiama tarpukario Lietuvos kariuomenės karybos strategija ir taktika. Atskleidžiama, jog karinėms pajėgoms nekelti neįgyvendinami uždaviniai. Karo atveju planuota išlaikyti kariuomenės branduolį, kuris plačiuose baruose stabdydamas priešą trauktųsi ir gintų savo vyriausybę, o užimtame krašte turėjo prasidėti šaulių partizaninis pasipriešinimas. Buvo tikimasi, kad karas bus plataus mąsto ir koalicinis, todėl ir Lietuvos kariuomenės pergalė priklausė nuo sąjungininkų sėkmės. Tyrimas vykdytas lyginamuoju aspektu, į objektą žvelgiant šiaurės rytų Baltijos regiono šalių – Latvijos, Estijos ir Suomijos kontekste. Minėta prieiga įgalino konstatavus tarpukario Lietuvos kariuomenės pasiekimus ir trūkumus gynybos srityje nustatyti koks lygis buvo pasiektas kitų panašaus dydžio, geografiškai artimų ir tuo pačiu metu nepriklausomybę paskelbusių valstybių kontekste, kurios savo karines pajėgas kurti pradėjo, kaip ir Lietuva kovodamos dėl suvereniteto bei neturėdamos gilių, nenutrūkstančių karybos tradicijų.Reikšminiai žodžiai: Karinė doktrina; Nacionalinis saugumas; Karinė politika; Military doctrine; National security; Military policy.