LTDisertacijoje tyrinėjamos muzikos komponavimo principų analogijos XX a. lietuvių poezijoje. Tyrinėjimo objektas bendrąja prasme – muzikos ir poezijos ryšiai – yra laukas, apibrėžiamas iš muzikologinės perspektyvos, o konkrečiai pasirenkamas muzikos literatūroje tyrinėjimo lygmuo yra formų ir struktūrų analogijos. Galimybės poetiniuose tekstuose įžvelgti muzikos struktūrinių bei komponavimo principų ir muzikos formų apraiškas įgalina daryti prielaidą, kad esama tam tikrų universaliųjų kūrybinės sąmonės bei recepcijos ir mąstymo kūryboje dėsningumų, kurie lemia analogijų fenomeną. Pasitelkiant poetinių tekstų analizes ir interpretacijas, siekiama atskleisti bendresnes kognityvinių modelių analogijas įvairiuose eilėraščio sluoksniuose, žvelgiant per muzikos darybos, dramaturginio plėtojimo, formos ir struktūros analogijų prizmę. Siekiant išryškinti šiuos poezijos muzikalumo aspektus, disertacijoje gvildenami tokie muzikos ir poezijos suartinimą sąlygojantys sandai: muzikinės, poetinės bei kalbinės raiškos sankirtų aspektai (nusakomos struktūrinės bei semantinės sąrangos principų bendrumo galimybės, poezijos muzikalumo prielaidos universalijų ir struktūrinių teksto koordinačių požiūriu; išskiriami disertacijoje pateikiamų eilėraščių analizes ir interpretacijas formuojantys skaitymo parametrai); polifoninio mąstymo raiška poezijoje (gvildenamos daugiabalsumo, imitacinės technikos analogijų poezijoje prielaidos bei jų apraiškos poetiniame tekste); daugiasluoksnė analogijų sąranga (tyrinėjami pakartojimu grindžiamų muzikos formų analogai ir jų koegzistencijos poetiniame tekste aspektai); sonatos formos ir jos atmainų poetiniuose tekstuose kontūrai (nagrinėjami sonatinės logikos plėtotės ypatumai bei funkciniai dalių santykiai; pateikiami sonatos formos analogijų interpretacijos pavyzdžiai.Reikšminiai žodžiai: Kompozicija (muzika); Muzika ir literatūra; Lietuvių poezija; Composition (music); Music and literature; Lithuanian poetry.