Minimum and minimalism: Lithuanian experience

LTMinimalizmo įsitvirtinimas lietuvių muzikoje laikytinas apie 1960 m. prasidėjusio stilistikos (muzikos kalbos) atsinaujinimo pasekme. Naujų idėjų šaltiniai buvo Varšuvos ruduo, geresnė pažintis su Vakarų, taip pat Nepriklausomybės meto moderniųjų kompozitorių muzika. 1962 m. Vytautas Landsbergis pradėjo susirašinėti su Jurgiu Mačiūnu (George Maciunas) ir paskleidė jo idėjų tarp kolegų ir studentų. Fluxus sąjūdžiui priklausė Terry Riley, Le Monte Young; V.Landsbergis susirašinėjo ir su Ken Friedman. 1972 m. Jonas Mekas Vilniaus menininkų auditorijai parodė savo filmų programą (Mekas bičiuliavosi su Mačiūnu, Salvador Dali, Jack Kerouac, John Lennon, Yoko Ono; jo studijoje atlikta Philipo Glasso kūrinių). Minimalizmas buvo vienas moderniųjų instrumentinės muzikos reiškinių; iš dalies jis sietinas su atgaivintu tradiciniu sutartinių atlikimu. 1984 m. Krzysztof Droba lietuvių minimalizmą pavadino reakcija prieš hipertrofuotos ekspresijos retoriką ir akademinės muzikos pompastiką, pripažino jį turint kerintį tautinį koloritą ir tuo besiskiriantį nuo šiam reiškiniui apskritai būdingo muzikos kalbos visiško suuniversalinimo ir meno internacionalizavimo. “Glassiškojo” minimalizmo pavyzdžiui yra kai kurie M.Urbaičio kūriniai, šis stilius koegzistuoja su kitomis technikomis jo balete “Acid City” (2002). Minimalizmas užima itin specifinę vietą B.Kutavičiaus kūryboje (kompozitorius neigia jį vartojąs); jis atlieka svarbią struktūrinę bei semantinę funkciją apeigai, mitinei sąmonei būdingų idėjų sklaidoje. Įdomus reiškinys – R.Mažulio mikrotoninė kūryba, savaip tęsianti Alois Habos mokinio J.Kačinsko šio pobūdžio tendenciją. Nebūdama minimalistinė, ji vis dėlto atitinka simpoziumo “minimalumo” idėją, o Š.Nakas kompozitorių vadina superminimalistu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Minimalizmas; Stilistinis atsinaujinimas; Naratyvo atsisakymas; Tautinis tapatumas; Minimalism; Absolute instrumental chamber music; Pure minimized sound resources; National identity; M.Urbaitis; B. Kutavičius; R.Mažulis.

ENThe establishment of minimalism in Lithuanian music is considered to be the consequence of stylistic renewal (of musical language) that began in 1960. Warsaw Autumn, better acquaintance with the West, also, music of contemporary composers from the independence years became sources for new ideas. In 1962, Vytautas Landsbergis began correspondence with Jurgis Mačiūnas (George Maciunas) and circulated his ideas among colleagues and students. Fluxus movement counted among its members Terry Riley, Le Monte Young; V.Landsbergis was also in correspondence with Ken Friedman. In 1972, Jonas Mekas showed to the audience of Vilnius artists his film programme (Mekas was a friend with Mačiūnas, Salvador Dali, Jack Kerouac, John Lennon, Yoko Ono; in his studio, performances of Philip Glass pieces took place). Minimalism was one of modern instrumental music phenomena; partly, it relates to revived performance of traditional glees. In 1984, Krzysztof Droba called Lithuanian minimalism a reaction against hypertrophied rhetoric of expression and pompous nature of academic music, he recognized it to exhibit key national character and, in this respect, to be different from universality of musical language and internationalization of art usually associated with this phenomenon. For the example of “Glassian” minimalism, one could take some of pieces by M.Urbaitis, this style coexists with other techniques in his ballet “Acid City” (2002). Minimalism plays a particular role in B.Kutavičius’ creative work (the composer denies utilizing it); it performs an important structural and semantic role in the spread of ideas found in rituals, mythic consciousness.