Žaidžiantis žmogus baroko kultūroje : disertacija

LTDisertacijoje Baroko epochos ir žaidimo temos tiriamos kultūros filosofijos plotmėje. Toks išeities taškas leidžia užklausti ligšioliniuose žaidimo fenomeno tyrimuose dominuojančią poziciją, kai žaidimas apibrėžiamas kaip antlaikines struktūras turintis arba kaip du priešingus polius (archajinį ir industrinį žmonių) įkūnijantis fenomenas. Ginama pozicija, kad religinės ir žaidybinės sąmonių persiklojimas, būdingas archajinio žmogaus laikysenai, nebetenka tarpusavio dermės būtent Baroko laikotarpiu. Keliama ir grindžiama hipotezė, kad šis lūžio taškas nėra tarpinė grandis tarp dviejų minėtų polių, o paradigminė mąstymo slinktis. Skirtingai nuo dominuojančios žaidimo fenomenologų pozicijos, kada žaidimas analizuojamas kaip vientisa patirtis, tyrime teigiama, kad žaidimą tiriant konkrečioje kultūros terpėje (šiuo atveju Baroko epochoje), neįmanoma apie jį kalbėti vienaskaitine forma. Tyrime pasitelkiamos trys pagrindinės žaidimo raiškos – teatras, lošimas ir medžioklė. Nagrinėjant minėtas žaidimo formas, pastebima, kad žaidimo fenomenologai daugeliu atveju šio fenomeno teoriją susieja su simboline reprezentacija (Johano Huizingos, Eugeno Finko, Hanso Georgo Gadamerio, José Ortegos y Gasseto tyrimai). Disertacijoje ginamas teiginys, kad pastarasis aiškinimas yra nepakankamas ir yra reikalinga alegorinė interpretacija, kuri įveda naujos terminijos (ironijos, inversijos, įtampos ir kt.) ir žaidimo aiškinimo galimybes (remiamasi Walterio Benjamino, Michelio Foucault ir kt. tyrimais).Reikšminiai žodžiai: Baroko kultūra; Kultūros filosofija; Žaidimas; Teatras; Azartiniai žaidimai; Medžioklės papročiai; Baroque culture; Cultural Philosophy; Game; Theater; Gambling games; Hunting customs.