Public speech – a challenge for a student

LTViešoji kalba yra svarbus komunikacijos veiksnys šių dienų visuomenėje. Lietuvių kalboje vartojami du terminai – viešoji kalba ir viešasis kalbėjimas. Nors skamba panašiai ir kartais vartojami sinonimiškai, vis dėlto jų reikšmė šiek tiek skiriasi. Viešas kalbėjimas yra platesnė sąvoka, ji apima ir sakytinius, ir rašytinius tekstus, o viešoji kalba – tik sakytinius. Jis tinka ir aptariant akademines studentų kalbas. Akademinės kalbos yra viena iš viešųjų kalbų rūšių pagal kalbos tematiką ir oratoriaus veiklos sritį. Viešoji kalba yra savitas komunikacijos būdas, specifinė sakytinė kalbo forma, organizuota komunikacija, tačiau nuo pačios komunikacijos skiriasi tuo, kad pastaroji yra bendravimo, informacijos keitimosi, o viešoji kalba – monologinė kalbėtojo kalba tam tikra tema, sakoma iš anksto organizuotai auditorijai. Viešosios kalbos sudėtingumas yra ne tiek jos parengimas, kiek tiesioginis kontaktas su klausytojų auditorija. Dažnai kalbėtojui tenka ne tik apgalvoti kalbos sakymą, jai pasirinkti tinkamą medžiagą, bet ir nusiteikti galimai įvairiai auditorijos reakcijai. Tinkamas kalbos parengimas yra tik dalis viešosios kalbos sakymo, nes tiesioginis bendravimas su klausytojais ne ką mažiau svarbus. Atitinkamai skiriamos dvi oratoriaus veiklos fazės: ikikomunikacinė ir komunikacinė. Jeigu ikikomunikacinės fazės svarbiausias aspektas yra žinios ir gebėjimas su aiškiai, logiškai sudėlioti savo viešojoje kalboje, tai komunikacinės fazės – tos kalbos perteikimas ir bendravimas su auditorija, kitaip sakant, grįžtamasis ryšys. Būtent jis kelia daugiausia rūpesčio kalbėtojams, nes teksto rengimą, informacijos paiešką kontroliuoja pats kalbėtojas, o grįžtamojo ryšio kontroliuoti neįmanoma. Straipsnio objektas – MRU VSF TIP 2 kurso studentų požiūris į viešųjų kalbų sakymą ir jausena jas sakant.Tikslas – išanalizuoti MRU VSF TIP 2 kurso studentų požiūrį į viešosios kalbos sakymo būtinumą, jauseną, kai jiems tenka viešai šnekėti prieš auditoriją. Rengiant tyrimą, buvo apklausti 55 MRU VSF TIP 2 kurso studentai. Jiems buvo pateiktos anketos, kurias jie anonimiškai užpildė raštu. Tyrimas atliktas 2016 metais. Studentams buvo pateikta 13 klausimų, iš kurių dalis yra susiję su jų požiūriu į viešų kalbų sakymo būtinumą, antra dalis – su jų jausena viešai kalbant, trečia – su jų noru tai daryti. Apklausa atskleidė, kad labiausiai jaudinamasi dėl auditorijos ir dažniausiai jaudulys apima prieš sakant viešąją kalbą ir jos sakymo metu. Daliai apklaustųjų jaudulys dingsta pabaigus sakyti viešąją kalbą. Įvairūs apklaustųjų paminėti nekontroliuojami fiziologiniai potyriai taip pat rodo nerimastingumą, jaudinimąsi. Tyrimas parodė, kad nepaisant pasirinktos specialybės, studentų, norinčiųjų viešai kalbėti, yra labai nedaug. Nedaugelis iš jų patiria malonų jausmą galėdami stovėti prieš auditoriją ir jai kalbėti. [Iš leidinio]

ENPublic speech represents a highly important factor of communication in modern society. The following 2 different terms are used for this purpose in Lithuanian language – public speech (lith.: viešoji kalba) and public speaking (lith.: viešasis kalbėjimas). Although they sound similar and often are used as synonymous, they slightly differ in meaning. Public speaking is a wider concept, covering both spoken and written texts, whereas public speech deals with only spoken ones. It is suitable for discussion of academic speeches of students. Academic speeches represent one of the types of public speeches based on topics and field of activity of the speaker. With the aim to find out the attitude of students towards public speeches and their feelings experienced while speaking a questionnaire survey was conducted involving the 2nd year students studying under the study program on Law and Pre-trial Investigation in the Faculty of Public Security of Mykolas Romeris University (MRU). This survey showed the major concern to arise due to audience and this emotion is mostly experienced right before saying the public speech or in its course. Some of respondents reported their anxiety to disappear once they finish their public speech. Respondents also reported various uncontrollable physiological experiences such as irritability, worry. Investigation showed that despite the selected specialty there are very few students willing to talk in public. Very limited number of them tends to experience pleasant feelings while standing in front of the audience and talking. [From the publication]