Darnos universalijos etnomuzikologijoje ir muzikos psichologijoje

LTDiskusija apie universalijas muzikoje kilo 8-ame praeito amžiaus dešimtmetyje, daugiausiai Schenkerio ir Chomskio darbų įtakoje. Jeigu intervalinio mąstymo universalijos egzistuoja, tai jos turėtų paaiškinti tam tikras muzikinių darnų bei jų raidos savybes. Šiame straipsnyje apžvelgiamos universalijos ir jų raiška įvairiose pasaulio muzikinėse kultūrose. Tipiškas universalijų sąrašas toks: oktavos ekvivalentiškumas, logaritminė garso aukščio priklausomybė nuo dažnio, aukščio kategorizavimas, dažniausiai nuo 5 iki 7 garsų oktavoje, išdėstytų nevienodais intervalais, aukščio stabilumo hierarchijos, melodijos linija kaip organizavimo priemonė, tobulųjų konsonansų reikšmingumas. Tačiau psichologiniais tyrimais atskleista, kad konsonanso/disonanso fenomenas yra daugialypis. Tiesiogiai konsonansas reikšmingas tik atskirais atvejais. Be to daugelyje muzikinių kultūrų remiamasi kaip tik disonansais („samplaikų diafonija“, idiofonų muzika ir t. t.). Oktavos ekvivalentiškumas taip pat nėra universalus: pasitaiko „praplėstos oktavos“, oktava nelaikoma „geresne“ už septimą ar noną, jos beprasmiška ieškoti oligotoninėje muzikoje. Nėra absoliučiai universalus ir garsų kategorizavimas („garsų griūtys“, β-intonavimas ir pan.). Intervalų asimetrizavimas žymi derminių darnos požymių raidą. Tačiau yra ir daug ekvitonikos, „kompromisinių“ darnų (ekvitonikos, papildytos konsonansų principais) pavyzdžių. Todėl muzikinės darnos universalijos laikytinos kvaziuniversalijomis, kiekvienu atveju pasireiškia universaliųjų ir lokaliųjų požymių santykiai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Muzikinė darna; Etnomuzikologija; Muzikos psichologija; Musical scale; Ethnomusicology; Psychology of music.

ENDiscussions of universals in music emerged in the 1970s mostly under the influence of Schenker and Chomsky. If certain universals of intervallic thinking exist, then they can explain the features of certain musical scales and their development. The present article includes an overview of universals as well as their expression in various musical cultures worldwide. Typical universals are as follows: octave equivalence, logarithmic dependence of sound pitch to frequency, pitch categorization mostly in octaves of 5 to 7 sounds, situated at unequal intervals, hierarchies of pitch stability, melody line as a measure of organising and the significance of unimprovable consonants. Psychological researches, however, disclosed that the phenomenon of consonance/dissonance is multiple. Consonance is directly significant only in certain cases. Besides, many musical cultures are based only on dissonances (“diaphony of beats”, music of idiophones, etc.). Octave equivalence is not universal as well: phenomenon of “stretched octaves”; some don’t treat the exact octave better as the seventh or ninth, and also the significance of this universal is dubious in oligotonic music. Pitch categorisation is not absolutely universal either (“tumbling strains”, β-intonation”, etc). Asymmetry of intervals indicates development of features of scales in tune. However in many cases equitonics and “compromise” scales (equitonics, supplemented under the principles of consonants) are identified. Therefore universals of musical scales are likely to be quasi-universals, each time features of universal and local relations occur.