Indijos ir Lietuvos kultūros bei meno padėtis atkūrus nepriklausomybę: panašumai ir skirtumai

LTAptariamos pagrindinės kultūros, estetikos ir meno situacijos bei kryptys Lietuvoje ir Indijoje po abiejų šalių nepriklausomybės atkūrimo. Atlikdama trumpą istorinę apžvalgą, autorė naudoja komparatyvinį metodą ir išskiria du aspektus: estetinį muzikologinį bei sociokultūrinį. Pastanga savarankiškai tvarkyti kultūros ir visuomenės gyvenimą tiek Indiją, tiek Lietuvą įtraukė į sąjūdį, kurio metu okupacinių šalių (Anglijos ir Sovietų Sąjungos) įtakos sumenko ir galiausiai buvo visiškai atmestos. Ilgos priespaudos metais radosi nauji muzikos žanrai ir stiliai, didelį vaidmenį pradėjo vaidinti įsigalėjusi garso įrašų ir vaizdo industrija. XX a. dvi šalys susidūrė su panašiomis tendencijomis: klasikinės muzikos reikšmės menkimu, vesternizacija, festivalizacija, globaliu TV šou, kino industrijos poveikiu ir įvairiausio pobūdžio meno bei muzikos miksavimu. Tačiau Indija kaip pamatą išlaikė savo antikinius idealus ir nuostatas, joje pastebimas nenutrūkęs kultūrinis vertybių perimamumas. Iš Vakarų ateinančias muzikos ir meno naujoves ji taiko paviršutiniškai, todėl jos įgyja brutalesnes, kičines formas. Tuo tarpu Lietuvos muzikinė kultūra yra sudėtingesnėje situacijoje. Lietuviai, jau seniai įtraukti į Europos kultūrinę orbitą, norėdami išlaikyti autochtoninę savastį daugiausia remiasi asmeninėmis kompozitorių pastangomis ir postfolkloro judėjimais, uždara elitine kūryba, taip pat mėgina asimiliuoti tebesantį kultūrinį spaudimą iš Rytų ir sykiu pritaikyti ateinantį iš Vakarų. Autorė daro išvadą, jog atvirumas ir kūrybiškumas turi eiti kartu su stipriomis ir autentiškomis muzikos tradicijomis. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Nepriklausomybė; Kultūra; Klasikinė indų muzika; Lietuvių muzika; Independence; Culture; Classical Indian music; Lithuanian misic.

ENThe work discusses the situations of culture, aesthetics and art in Lithuania and in India after the restoration of independence in both countries. In her brief historical review the author uses a comparative method, and emphasises two aspects: aesthetical musicological, and socio-cultural. The efforts of independent management of the culture and public life involved both in Lithuania and India into the movement reducing the impact from the occupational countries (Great Britain and the Soviet Union), and finally, rejecting it totally. During the long years of oppression, the new musical genres and styles emerged. In the 20th century both countries faced with similar tendencies: diminishing role of classical music, westernisation, festivalisation, global TV show, effect of cinema industry, and a mixture of various types of art and music. Nevertheless, India preserved its antique ideals and attitudes, and uninterrupted transfer of cultural values that. This country applies superficially any novelties of music and art coming from the West; therefore they gain more brutal, kitsch forms. The Lithuanian musical culture is in a more complex situation. Lithuanians, spinning in the cultural orbit of Europe, willing to maintain their autochthonic self, mostly are based on personal efforts of composers, and post-folklore movements, elite creations, also try to assimilate the existing cultural pressure from the East, and adapt the one from the West.

• Grožis ir menas: estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija / Antanas Andrijauskas. Vilnius : Vilniaus dailės akademija, 1996. 707 p.
• Kultūrologijos istorija ir teorija / Antanas Andrijauskas. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. 634 p.
• Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija / Antanas Andrijauskas. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. 628 p.
• Muzikos kūrinių analizės pagrindai / Algirdas Jonas Ambrazas ... [et al.]. Vilnius : Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010. 476 p.