Vidmanto Bartulio "Pamoka" - tarp aleatorikos ir autorinės interpretacijos

LTVidmantas Bartulis (g. 1954) yra netipiškų kūrybinių sprendimų autorius. Straipsnyje nagrinėjama etapinis jo darbas ir kartu viena reikšmingiausių XX a. pabaigos lietuvių opera – „Pamoka“ (1993) pagal Eugene Ionesco absurdo dramą. Aptariamas operos netradiciškumas, susijęs su balansavimu tarp dramos ir muzikinio teatro ir kompozitoriaus naudojama vokalinė maniera – „virvelinė technika“. Tai tam tikra specifinė aleatorikos atmaina, turinti sąsajų su sprechgesang. Aleatorika lietuvių muzikoje turi jau kelių dešimtmečių tradicijas. Bartulio „Pamokoje“ aleatoriką galima apibrėžti keliaprasmiškai, iš vienos pusės „virvelinė technika“ leidžia veikėjams būti pakankamai laisvais, iš kitos pusės orkestras ir tekstas kietai išlaiko rėmą. Kalbant apie „Pamoką“ negalima apeiti grotesko. Groteskas muzikoje ne toks ryškus ir akivaizdus kaip, tarkim, dailėje ar literatūroje, tačiau Bartulio operoje įžvelgiamos gana ryškios jo apraiškos. Daugelis tyrinėtojų pabrėžia, kad posmoderniems kūrėjams ir apskritai šio laiko kultūrai dažnai svarbu ne tai, kas yra pasakoma, parodoma, kiek kaip tai padaroma. Įvertinama autoriaus dalyvavimo pastatyme svarba, jo kaip personažo-dirigento santykis su savo kūryba, taip pat tradicinio orkestro ir aleatorinio vokalo priešprieša, komunikavimo su klausytoju pobūdis. Kompozitoriaus dalyvavimas atlikimo procese aleatoriką iš dalies ribojo. Orkestro vaidmuo pakankamai norminis. Yra tiksli partitūra ir viskas sugrojama. Operos pasirodymo faktas siejamas su permainų valstybės gyvenime laikotarpiu. Straipsnyje naudojama autentiška pokalbių su kompozitoriumi medžiaga. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Netradicinė kamerinė opera; Modernus teatras; Aleatorika; Ironija; Groteskas; Lietuvos žydai; Muzikos paveldas; Muzika ir holokaustas; Non-traditional chamber opera; Aleatory technique; Irony; Grotesque; Lithuanian Jewish musicians; Litvak musical heritage; Music and the Holocaust.

ENVidmantas Bartulis (born 1954) is an author with an eye for uncharacteristic creative solutions. The article discusses his period works and, simultaneously, one of the most significant Lithuanian operas of the end of XX century – “The Class” (1993) set to Eugene Ionesco’s absurd drama. There is a discussion about non-traditionality of opera, related to the balancing between drama and musical theater and vocal approach used by the composer – “threaded technique“. It is a specific type of aleatorics with links to sprechgesang. The tradition of aleatorics in Lithuanian music counts already several decades. In Bartulis’ “The Class” aleatorics can be defined in a number of ways: on one hand, “threaded technique” allows characters to be relatively free, on the other hand, the orchestra and text retain a rigid frame. The discussion of “The Class” cannot avoid grotesque. Grotesque in music is not as vivid and obvious as, for example, in art or literature, however in Bartulis’ opera, one can see its rather vivid manifestations. Many researchers emphasize that for postmodern artists and the culture of this period in general, often the importance lays not in what is being said, shown, but how it is done. The article evaluates the importance of author’s participation in staging, the relationship between him as character-conductor and his work, as well as confrontation between a traditional orchestra and aleatoric vocal, the nature of communication with a listener. Composer’s participation in performance process partly limited aleatorics. The role of orchestra is relatively standard. There is accurate score and everything is performed. The emergence of the opera is linked to the period of changes in state’s life. The article utilizes materials from authentic conversations with the composer.