Uždraustos kalbos ir uždrausti rašmenys : A. Baranausko įžvalgos

LTGerokai prieš lietuviškos spaudos draudimo įvedimą Antano Baranausko laiškų poemėlėje „Kelionė Petaburkan“ suformuluota poetinė tezė Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda iki šiol komentuota apeinant akivaizdžios problemos esmę. Tiek ateities numatymo, tiek menko švietimo lygio (parapinių mokyklų varžymo) kritikos, tiek nusivylimo dėl negauto leidimo laikraščiui versijos nėra analitiškai patikrintos ir kelia abejonių. Norint geriau suprasti mįslingosios frazės prasmę, tenka iš naujo aiškintis sąvokų „raštas“ bei „drukas“ vartoseną Baranausko tekstuose ir jo kultūriniame kontekste. Iš Baranausko – žemaičių sufragano ir Baranausko – Seinų vyskupo „kalbinės politikos“ tyrimo matyti platesnė (ne vien lietuvių kalbą ir ne vien lotyniško pagrindo lietuvišką šriftą apimanti), tačiau iki šiol gana hermetiškai analizuota Bažnyčios veikėjams aktualių lingvistinių draudimų / leidimų problematika. Bendrojo XIX a. procesų ir lietuvių tautinio išsivadavimo modelio požiūriu siūlytina peržiūrėti ir pabrėžti lotynų kalbos vartosenos varžymo bei priešinimosi šiam varžymui padarinius lietuviškų tekstų lotynišku šriftu sociokultūrinės reikšmės pokyčiams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių spaudos draudimas; Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinė akademija; Istorijos mįslės.

ENPoetical thesis “We are not allowed to have neither a written language, nor a font” penned down in Antanas Baranauskas’ letter poem “Road to St.Petersburg” (Kelionė Petaburkan) long before the imposition of the ban on Lithuanian press, until now was commented by ignoring the essence of an obvious problem. Alternative versions - of seeing the future, criticizing the low level of education (limitations of parish schools), disappointment about refusal to publish a newspaper - are not analytically verified and invite doubts. In order to understand better the sense of mysterious phrase, we have to discuss anew the usage of concepts of “written language” and “font” in Baranauskas’ texts and his cultural context. From Baranauskas’ research of Seiniai bishop’s “language policy” one can see a wider problem (encompassing not only Lithuanian language and not only Latin-based Lithuanian font), which, however, was analyzed rather hermetically until now – it is the problem of linguistic prohibitions / permissions relevant to Church servants. From a perspective of general processes of XIX c. and Lithuanian national liberation model, we advise to review and emphasize limitations on the use of Latin language and the results of resistance to such limitations to changes in socio-cultural meanings of Lithuanian texts published in Latin font.