Jidiš ir lietuvių kalbos Rusijos imperijoje : politika dviejų "uždraustų kalbų" atžvilgiu 1863-1913 m.

LTTheodore R. Weeks straipsnyje teigia, kad nors lietuvių ir žydų socialinė, ekonominė padėtis buvusi labai skirtinga, Rusijos valdžios politika jų kalbų atžvilgiu 1863.1905 metais turinti ryškių panašumų. Nė viena kalba nebuvusi visai uždrausta (lietuviai galėję spausdinti lietuviškas knygas kirilika), bet abi buvusios apribotos. Lietuvių kalba nukentėjusi daugiau, bet labai suvaržytas buvęs ir jidiš vartojimas. Nors jidiš knygos spausdintos, tačiau uždrausta leisti periodiką ir vartoti tą kalbą spektakliuose. Rusija stengusis riboti tas kalbas, kurias vartojusios, kaip ji supratusi, neraštingos tautos (lietuvių 1897 metais buvę neraštingų apie 63%, o žydų bent vyrai beveik visi raštingi). Pastebima, kad buvęs projektas uždrausti jidiš kalba ir knygas, o to draudimo iniciatorius kažkoks Gurovič, pats žydas, atstovaujantis ir kai kuriems kitiems regiono žydams. Gurovič argumentavęs, kad šnekamoji žydų kalba (t. y. jidiš) esanti tik sudarkytas vokiečių kalbos variantas ir visai neturinti reikšmės literatūrai. Gurovič, kaip ir kai kurie kiti išsilavinę žydai, manęs žydams reikiant tik hebrajų kalbos, o hebrajiški laikraščiai Rusijos imperijoje XIX a. antroje pusėje ir taip sąlygiškai klestėję. Tačiau Peterburgo valdžia atmetusi Gurevičiaus prašymą, tik ne dėl to, kad būtų buvusi geros nuomonės apie jidiš kalbą. Valdžia maniusi, esą jidiš uždraudimas pačios kalbos pozicijų būtų nesusilpninęs, tik būtų suprastas kaip kišimasis į žydų religijos vidaus reikalus. Jidiš periodika Rusijos imperijoje imta spausdinti nuo 1903 metų, o lietuviški tekstai lotyniška abėcėle metais vėliau.Reikšminiai žodžiai: Spaudos draudimas; Lietuvių ir jidiš kalbų statusas; Asimiliacija.

ENTheodore R. Weeks claims that although the social and economic standing of Lithuanians and Jews differed a lot, the policy of the Russian authorities towards their languages in 1863-1905 was similar. None of the two languages was banned fully (Lithuanians could print Lithuanian books in the Cyrillic alphabet) but both were restricted. Russia tried to restrict languages which were used, in its opinion, by illiterate nations (in 1897 Lithuanians were illiterate by about 63% while Jews, at least men, were almost all literate). There was a project to ban the Yiddish language and books and the project was initiated by some Gurovich, a Jew himself, representing also some other Jews of the region. Gurovich provided arguments that the colloquial language of Jews (i.e. Yiddish) was just a distorted version of German and had no literary importance. Gurovich like some other educated Jews thought that Jews only needed the Hebrew language and in the second half of the 19th century Hebrew newspapers in the Russian Empire were relatively prosperous anyway. However, the Petersburg authorities rejected Gurovich’s request but not because it held a good opinion about Yiddish. The authorities thought that prohibition of Yiddish would not weaken the positions of the language as such but would only be seen as interference with the internal affairs of the Jewish religion. Periodicals in Yiddish in the Russian Empire appeared in 1903 and Lithuanian texts in the Latin alphabet – a year later.

• Lietuvių draudžiamosios spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos / Vytautas Merkys. Knygotyra. 2005, t. 44, p. 9-19.
• Mokslas krikśczioniśkas zemajtiśkaj paraśitas. Kunigo Jono Krizostomo Gintilos žemaitiškas katekizmas hebrajų rašmenimis / sudarymas. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2009. 219 p.
• Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų / Darius Staliūnas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009. 538 p.