Lietuvių tapatumas, kalba ir rašmenys Rusijos tautinėje politikoje : (XIX a. 7-asis dešimtmetis)

LTStraipsnyje siekiama išsiaiškinti ko siekė Rusijos imperijos valdžia keičiant tradicinį lietuviškosios raštijos lotynišką raidyną rusiškuoju. Lietuvos istoriografijoje (ypač nuo sovietinių laikų iki šiandienos) nekyla abejonių, jog tokiu būdu carinės Rusijos valdžia siekė asimiliuoti lietuvius. Rusų bei kai kurių kitų šalių istorikai palaiko požiūrį, kad Rusija siekė lietuvius apsaugoti nuo lenkėjimo ir neturėjo rusifikacijos tikslo. Skirtumai tarp straipsnyje aptartų kirilicos įvedimo lietuvių kalboje suvokimo modelių, žinoma, nebuvo grandioziniai. Juk net ir žinomas slavofilas Aleksandras Hilferdingas, siūlęs remti lietuvių tautinę raidą kaip atsvarą lenkams, pavyzdžiu laikė Prūsijos politiką, dėl kurios lietuviai asimiliuojasi. Abi šiuo atveju, žinoma, sąlygiškai išskirtos Rusijos valdininkų ir jų rėmėjų grupės nė kiek neabejojo, jog ateityje šiame krašte dominuos rusų kalba ir civilizacija. Tačiau skirtumai vis dėl to egzistavo. Susidaro vaizdas, jog kirilicos įvedimo iniciatoriai ar bent jau didesnė jų dalis - visų pirma Nikolajus Miliutinas, A. Hilferdingas, lietuvių kilmės inteligentai – suprato šią priemonę kaip būdą apsaugoti lietuvius nuo polonizacijos ir galimybę puoselėti jų autentišką kultūrą, aišku, lietuvius „perkeliant“ iš lenkiškos į rusišką civilizacinę orbitą. Tuo tarpu kai kurie vykdytojai (aiškiausiai tokiai nuostatai atstovavo Nikolajus Novikovas) tradicinio lietuviams raidyno pakeitimą kirilica suvokė kaip vieną iš šios etninės grupės bent jau dalinės asimiliacijos įrankių.Reikšminiai žodžiai: Rusijos imperijos tautinė politika; Šiaurės Vakarų kraštas.

ENThe article attempts to ascertain what the Russian imperial authorities sought to achieve by replacing the traditional Latin script in Lithuanian writing with the Russian one. In Lithuanian historiography (particularly from the Soviet era to present day), there is no doubt that in such a way Tsarist Russian authorities sought to assimilate the Lithuanians. Russian and other researchers believe that Russia sought to protect the Lithuanians from Polonisation rather than Russify them. The differences between the models of perception of the introduction of the Cyrillic script in the Lithuanian language are definitely not big. Even Aleksander Hilferding, a famous Slavophile, who suggested supporting the Lithuanian ethnic development as a counterbalance to the Poles considered the Prussian policy, which determined the assimilation of the Lithuanians, to be a good example. Russian officials and their supporters had no doubt that the Russian language and civilisation would prevail in this region. But differences did exist. There was an impression that the initiators of the introduction of the Cyrillic script or at least a major part of them, particularly Nikolai Miliutin, A. Hilferding and Lithuanian-born intelligentsia, saw this measure as a way to protect the Lithuanians from Polonisation and as an opportunity to preserve their authentic culture, moving the Lithuanians from the Polish civilisation to the Russian one. Meanwhile, some of those implementing the replacement of the traditional Lithuanian script with the Cyrillic one saw it as one of the tools for at least partial assimilation of this ethnic group.

• Development of the cyrilic orthography for Lithuanian in 1864-1904 / Giedrius Subačius. Lituanus. 2005, vol. 51, no. 2, p. 29-55.
• Dvasininkija ir lietuvybė : Katalikų bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5-7-ajame dešimtmetyje / Ieva Šenavičienė. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. 473 p.
• Filologinis Aleksandro Luočio salto: Трумпас Катехизмасъ (1865) verčiamas Trumpu Katechizmu (1874) / Giedrius Subačius. Baltistica. 2006, t. 41, Nr. 2, p. 283-308.
• Istorinis Lietuvių mokslo draugijos kūrimosi ir veiklos iki 1915 metų kontekstas / Rimantas Miknys. Vilniaus kultūrinis gyvenimas : draugijų reikšmė, 1900-1945 / sudarytoja Alma Lapinskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. P. 12-24.
• Kas būtų, jeigu? : Kelios XIX a. Lietuvos istorijos alternatyvos / Darius Staliūnas. Kultūros barai. 2006, Nr. 5, p. 71-77.
• Lietuvių draudžiamosios spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos / Vytautas Merkys. Knygotyra. 2005, t. 44, p. 9-19.
• Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje : Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Andrius Poidėnas / Giedrius Subačius. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2011. 459 p.
• [Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje: Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Andrius Poidėnas] : recenzija / Reda Griškaitė. Archivum Lithuanicum. 2011, t. 13, p. 327-352.
• Panevėžio mokytojų seminarija : lietuvių kalbos dėstymo pradžia 1872–1873 metais / Giedrius Subačius. Archivum Lithuanicum. 2007, t. 9, p. 301-312.
• Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų / Darius Staliūnas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009. 538 p.
• Šiaulių inteligentijos vaidmuo platinant ir leidžiant pasaulietinę lietuvišką spaudą 1896-1914 m / Rimantas Miknys. Spauda ir leidyba lietuvių tautos istorijoje: vardai, idėjos, darbai, įvykiai / sudarė Bronius Maskuliūnas. Šiauliai: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, 2019. P. 16-24.
• "Укишкасис календорюс 1902 метамс" ir "Пасака aпe жувиника up жувеле": rengėjo problema / Aurelija Tamošiūnaitė. Archivum Lithuanicum. 2011, t. 13, p. 85-112.