Kalba, tapatybė ir lojalumas Rusijos imperijos valdžios politikoje

LTStraipsnyje kalbama ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kitose imperijos vietose vykdytą spaudos draudimą ir ukrainiečių, baltarusių, lenkų, baškirų, kazachų, kai kurių Pavolgio tautų pasipriešinimą tokiai politikai. Pabrėžiama, kad Ukrainoje ir Baltarusijoje buvusios draudžiamos pačios kalbos, o ne raidės kaip Lietuvoje. Esą galima kelti klausimą, kiek draudimas Lietuvoje buvo pastangos rusinti, o kiek pakreipti lietuviškumą Rusijos imperijai palankesne kryptimi. Ukrainoje ir Baltarusijoje buvęs reikalas įrodinėti esant savą kalbą, nes oficialiai imperija nepripažinusi kaip atskirų ukrainiečių ir baltarusių kalbų, o tik kaip rusų kalbos dialektus. Straipsnyje akcentuojama, kad rusai labiausiai norėję lietuvius atskirti nuo lenkų, o pačios lietuvių kultūros likimas jiems tiesiog nerūpėjęs. Alfabeto keitimas ir kitur imperijoje buvęs naudojamas kaip priemonė atsispirti nepageidaujamoms kultūrinėms įtakoms. Antai Pavolgio tautoms, baškirams, kazachams ir kt. diegta kirilicos abėcėlė, kad atsispirtų totorių (islamo) įtakai. Buvo siekiama ne rusinti rusų alfabetu, bet taip mokyti gimtosios kalbos vietoj totorių. Čia svarbus ir religijos aspektas. Apibendrinama, kad raidžių keitimas, rusiškos abėcėlės diegimas Rusijos imperijai ne visur buvęs vienodas asimiliacijos veiksmas, Rusija konkrečiais atvejais galėjusi turėti skirtingą strategiją. Rusų abėcėlės diegimo lietuviams, kaip ir baškirams, kazachams ir pan., tikslas visų pirma buvęs kova su konkuruojančia įtaka, siekimas įtvirtinti identiteto tipą, suderinamą su lojalumu imperijai, bet ne asimiliacija.Reikšminiai žodžiai: Tapatybė; Rusijos tautinė politika; Imperija; Etniškumas; Kalba; Identity; The Russian National Policy; The Empires; Etnicity; Language.

ENThe article speaks not only about Lithuania but also about prohibition of press in other places of the empire and resistance of Ukrainians, Belarusians, Poles, Bashkirs, Kazakhs and some nations along the Volga River to such policies. It underlines that in Ukraine and Belarus the very languages were prohibited and not letters like in Lithuania. One may pose a question to what extent the ban in Lithuania was an attempt to Russify and to what extent – to direct the Lithuanianhood in the direction favourable for the Russian empire. In Ukraine and Belarus they had to prove existence of their languages as officially the empire did not recognise them as separate Ukrainian and Belarusian languages but just as dialects of the Russian language. Russia mainly wanted to separate Lithuanians from Poles and did not care about the destiny of the Lithuanian culture as such. Change of the alphabet was also used elsewhere in the empire to resist undesirable cultural effects. The Cyrillic alphabet was imposed on the Volga nations, Bashkirs, Kazakhs and others to resist the impact of Tatars (Islam). The religious aspect was also important. The article summarises that change of letters and imposition of the Russian alphabet on the Russian empire was not always the same act of assimilation and in some cases Russia might have had a different strategy. The aim of imposition of the Russian alphabet on Lithuanians as well as Bashkirs, Kazakhs and others was primarily to combat the competing influence and to establish the type of identity compatible with loyalty to the empire but not assimilation.

• Lietuvių draudžiamosios spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos / Vytautas Merkys. Knygotyra. 2005, t. 44, p. 9-19.
• Lietuvos muziejai ir Rusijos imperijos muziejininkystės strategijos / Jolita Mulevičiūtė. Meno istorijos studijos 2021, t. 10, p. 155-190.
• Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų / Darius Staliūnas. Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009. 538 p.