Nepriklausomybė ir praeities palikimas

LTSparčiai tolstame nuo okupacinės praeities, tačiau nomenklatūrinis palikimas sunkiai traukiasi iš Lietuvos gyvenimo. Lietuvos atgimimas buvo dalis plataus demokratinio vyksmo, kuris išsiplėtojo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, tačiau pagrindinis motyvas, lėmęs radikalius pokyčius mūsų šalyje, buvo tautiškumas, nepriklausomos valstybės atstatymas. Perėjimas iš komunistinio totalitarizmo į demokratiją yra vadinamas paradoksiška revoliucija, nes komunistinė valdžia menkai tesipriešino permainoms, o daug kompartijos narių jose aktyviai dalyvavo. Dėl to buvo išvengta ginkluoto vidaus susipriešinimo, bet, kita vertus, buvusioji valdančioji partija nebuvo pašalinta iš politinio gyvenimo. Ji pakeitė savo pavadinimą ir atsisakė ideologijos, bet išsaugojo savo pozicijas administracijoje, ekonomikos ir finansų srityse, neatsisakė ir politinės veiklos. Tuo pačiu į viešąjį gyvenimą grįžo daug senojo režimo šalininkų su jiems būdingais korupciniais ryšiais ir grobstymo įpročiais. To padariniai sunkiai aprėpiami – nuo bankų griūčių ir neteisėto valstybės turto privatizavimo iki teisinio ir moralinio nihilizmo. Dėl to kyla socialinės prieštaros. Pamatinės demokratinės institucijos funkcionuoja be priekaištų, tačiau demokratinės vertybės yra paniekintos. Didėja vartotojiškai visuomenei būdingi socialiniai skirtumai, nomenklatūriniu pagrindu formuojasi oligarchinės galios centrai. Ta pačia linkme krypsta ir jaunųjų turtingųjų ūkinė ir politinė veikla. Ateitis daug priklausys nuo to, kaip sparčiai formuosis pilietinė visuomenė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Nepriklausomybė; Politinė visuomenė; Demokratija; Paveldas.

ENEven though we quickly move away from the occupied past, the legacy of nomenclature only slowly disappears from Lithuania’s life. Lithuanian revival was a part of wide democratic action, which thrived in Central and Eastern European countries. However, the main motive that led to radical changes in our country was national sentiment, restoration of an independent state. Transition from communist totalitarianism to democracy is called a paradoxical revolution, because the Communist Government showed only weak opposition to changes, while many members of Communist party actively partook in those changes. This circumstance helped to avoid armed internal strife, but, on the other hand, former ruling party was not eliminated from political life. It changed its name and discarded ideology, but held on to its positions in administration, economic and financial spheres; it did not abandon political activity either. Simultaneously, many supporters of the old regime came back into public life carrying with them typical corrupt ties and habits of enrichment. The consequences of this development are wide reaching – from collapse of banks and illegal privatization of state property to legal and moral nihilism. These events give rise to social strife. Fundamental democratic institutions function without glitches, but democratic values are debased. Social differences, typical of consumerist societies, become more pronounced, on the basis of nomenclature, new centers of oligarchic powers are being formed. In the future, many things will depend on how fast civil society will mature.