Nuo valnystės iki laisvės

LTŽodis „laisvė“ lietuvių kalboje dabartines reikšmes įgijo tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje. Senuosiuose raštuose jo vietoje vartoti šie žodžiai: valnystė, valnastis, valnybė, liuosybė. Tyrinėjant jo kilmę iškilo klausimas, kaip tarpusavyje susijusios skolinių ir lietuviško žodžio reikšmės, todėl išsikelti tokie tikslai: pabandyti nustatyti, kada lietuviškuose raštuose atsiranda žodis „laisvė“; patyrinėti slaviškų skolinių reikšmes slaviškuose žodynuose ir palyginti jas su lietuvių kalboje vartotų skolinių reikšmėmis; palyginti vokiškų skolinių „liuosas“,„liuosybė“ ir „laisvas“, „laisvė“ reikšmes. Tyrimas atskleidė, kad žodžiai „laisvė“ ir „laisvas“ raštuose pasirodo tik XVII a. Juos randame K. Sirvydo žodyno trečiajame leidime (1642) ir po kelerių metų pasirodžiusiame S. M. Slavočinskio giesmyne (1646). J. Jaknavičius ir kiti K. Sirvydo mokiniai dirbo rengiant trečiąjį žodyno leidimą ir vieno iš jų buvo pastebėta, kad slaviškas „valia“, „volnyj“, vokiškas „lös“ ir lietuviškas „laisvas“ turi bendrų reikšmių. Kažkuris iš redaktorių atliko pirmąjį norminamąjį darbų – praplėtė lietuviškų žodžių reikšmes ir paskatino vėlesnius autorius rinktis lietuviškus žodžius, o ne skolinius. XIX a. Europoje apskritai didžiulį svorį valstybės gyvenime įgyja kalba ir gimtoji žemė. O gimtąją žemę reikia ginti, gimtąją kalbą puoselėti ir švarinti. Reikia manyti, kad būtent šiuo laikotarpiu „laisvė“ skyla į dvi dalis: įgauna visuomeninę semą – nepriklausomybė, suverenitetas, ir asmeninę – gyvenimas be suvaržymų, žodžio laisvė.