Some changes in the accentuation system of Lithuanian after dc Saussure’s Law

LTFerdinando de Saussure’o kirčio nukėlimo dėsnis nurodo, kad kaitomo žodžio cirkumfleksinio (ir trumpojo) skiemens kirtis kėlėsi į tolesnį gretimą akūtinį skiemenį priešdialektiniu lietuvių kalbos istorijos laikotarpiu. Šis dėsnis turėjo svarbių padarinių lietuvių kalbos kirčiavimo sistemos susiformavimui. Iki dėsnio apibrėžimo sudėtinių žodžių ir darinių kirčiavimas daugiausia priklausė nuo bazinių žodžių ar jų sudėtinių komponentų kirčiuojamų savybių. Įsigalėjus de Saussure’o dėsniui, kirčiavimo sistema tapo priklausoma nuo afiksų akcentinių savybių. Straipsnyje aptariami šeši de Saussure’o dėsnio nulemti pokyčiai, turėję įtakos lietuvių kalbos kirčiavimo sistemai: kirčio neomobilumas; mobilumo keitimas fiksuotu kirčiu; prozodinių elementų tęsimas; kirčiuojamų afiksų stiprinimas; priešdėlių kilnojamojo kirčio taisyklės išplėtimas; kirčio poslinkis dviskiemenių veiksmažodžių šaknyse. Pirmieji penki pokyčiai atskleidžia afiksų vaidmens sustiprėjimą lietuvių kalbos kirčiavimo sistemoje – kirtis dažniausiai dedamas ant priesagos, priešdėlio, jungiamojo balsio arba skiemens, esančio šalia tam tikrų darinių. Šeštasis pokytis parodo tebevykstantį sąryšį tarp skurdžiųjų ir dusliųjų bei kietųjų ir minkštųjų priebalsių. Pastarąją raidą galima aiškinti kaip tendenciją sumažinti toninio pobūdžio opoziciją. Visi nagrinėti pokyčiai yra svarbūs dabartinės lietuvių kalbos kirčiavimo sistemai ir pripažinti lietuvių kalbos tyrinėtojų.