Juozas Ambrazevičius : klasikinės literatūrologijos principai

LTJuozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903–1974) – vienas fundamentaliausių lietuvių literatūrologų, rašęs nepriklausomos Lietuvos ir egzodo kontekstuose. Teorinė Brazaičio-Ambrazevičiaus pozicija tęsia ir moderniai varijuoja nuo Aristotelio Poetikos besidriekiančią klasikinės literatūrologijos tradiciją, kuriai būdingas pasitikėjimas literatūros kūriniuose matomomis giluminėmis tvarkos struktūromis (o ne interpretatoriaus saviraiška). Brazaičio-Ambrazevičiaus literatūrologiniam mąstymui būdingas aristotelinis indukcijos primatas (tyrinėjamas kūrinys ar kūrinių grupė ir iš praktikos indukuojama teorija), dėmesingumas dramos ir epo teorijoms, žanro, kaip būdo tyrinėti literatūros kūrinį, atpažinimui. Mokslininkui buvo artimi formalizmo, struktūralizmo siūlomi teksto traktuotės principai (formos kaip turinio samprata, teksto gramatikos analizė ir kt.), turėjo įtakos ir fenomenologinė hermeneutika, kurią jis studijavo Bonnos universitete (1931-1932 m., O. Walzelio seminaras) ir kuri skatino tyrėją maksimaliai susitelkti ties autoriaus žodžiais išreikšta sąmone. Brazaičiui-Ambrazevičiui kaip literatūros istorikui svarbus kontekstinis literatūros kūrinio įrėminimas, tačiau svetimas istorizmas (pažiūra, jog literatūra esanti visiškai determinuota visuomenės ir kultūros istorijos dėsnių). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių literatūrologijos istorija; Klasikinė literatūrologija; Hermeneutika.

ENJuozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903–1974) is one of the most fundamental Lithuanian literary researchers, who has written in the context of independent Lithuania and exile. Theoretical position of Brazaitis-Ambrazevičius continues and provides a modern variation on classical literary tradition reaching back to Aristotle’s Poetics; this tradition is distinguished by reliance on deep-seated structures of order seen in literary texts (rather than self-expression of an interpreter). Literary thinking of Brazaitis-Ambrazevičius is characterized by Aristotelian induction basis (a researched text or group of texts and practically induced theory), attentiveness to play and epos theories, recognition of genre, as a way to examine a literary work. The researcher partly relied on text interpretation principles suggested by formalism, structuralism (the concept of form as content, analysis of text grammar and so on), he was also influenced by phenomenological hermeneutics, which he studied at the Bonn university (1931-1932, O. Walzel’s seminar) and which encouraged the researcher to focus on consciousness expressed in author’s words. Brazaitis-Ambrazevičius as a literary historian was interested in contextual framing of a literary work, yet historicism – the view that literature is completely determined by laws of social and cultural history – was alien to him.