LTŠį Enciklopedinį tiflologijos (gr. typhlos – aklas, logos – mokslas) žodyną paskatino rengti mūsų atliktos apklausos rezultatai. Iš 4730 apklaustų Lietuvos gyventojų daugiau kaip pusė turėjo neadekvačią nuostatą į akluosius. Analizuojant šiuos duomenis paaiškėjo, kad pagrindinė tokio požiūrio priežastis yra neregio potencinių galimybių nežinojimas. Savo ruožtu tokį nežinojimą lėmė sąlyginė neregių izoliacija šalyje. Paradoksas, tačiau tokias izoliacijos sąlygas sudarėme skatinami pačių geriausių norų. Pokario metais penkių didžiausių miestų įmonėse buvo įsteigti Lietuvos aklųjų draugijos gamybinio mokymo kombinatai, kuriuose darbo profiliai buvo pritaikyti sutrikusios regos žmonėms. Logiška, kad prie įmonių buvo pastatyti jose dirbantiems gyvenamieji namai. Bėgant metams, išaugo nedideli mikrorajonai, kuriuose gyvena sutrikusios regos žmonės. XX a. septintajame dešimtmetyje Lietuvos aklųjų draugija didelį dėmesį skyrė neregių reabilitacijai. Būtent tada šiuose mikrorajonuose sutrikusios regos žmonių patogumui atidarytos maisto prekių parduotuvės, medicinos punktai, vaistinės, bankų filialai, buitinių paslaugų įstaigos. Nors visa tai buvo daroma neregių labui, tačiau nepastebimai jie atsidūrė savotiškoje izoliacijoje. Todėl nenuostabu, kad dalis mūsų apklausoje dalyvavusių žmonių net tuose miestuose, kuriuose yra aklųjų įmonių, niekada nėra matę neregio. Neregys poetas, Lietuvos aklųjų draugijos aktyvistas Antanas Jonynas, pastebėjęs šias negatyvias socialines tendencijas, yra pasakęs, kad aklojo kelias – tai kelionė iš rezervato į rezervatą: specialusis lopšelis-darželis, specialioji mokykla, aklųjų įmonė.Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Sutrikusios regos vaikai gali lankyti ikimokyklines įstaigas su reginčiaisiais, mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau didžioji neregių dalis tebegyvena mūsų minėtuose mikrorajonuose, turėdami ne per daugiausia ryšių su reginčiaisiais. Nors šiandien regintiesiems prieinamas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalas „Mūsų žodis“, nors turime galimybę klausytis radijo laidų apie neregius, dažniau akluosius matome televizijos ekranuose, tačiau konkrečių žinių apie šių žmonių potencines galimybes visuomenė turi dar nepakankamai. Žodyno sudarytojas tikisi, kad šis leidinys nors iš dalies užpildys šią žinių spragą. Žodyne pateikiama išsamių žinių apie regėjimą, regos sutrikimus, aklumą, neregius, tiflopedagogus ir kitais tiflologijos klausimais. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Tiflologija; Tiflologijos žodynas; Tyflology; Dictionary of tyflology.
ENThe results of the questionnaire caused to cimpile this book. More than half out of 4,730 interviewed citizen of Lituania demonstrated inadequate attitude towards the blind. The analysis of the data showed that the main cause of this attitude is the ignorance of potential abilities of a blind person. This ignorance has been determined by an isolation of the blind in this country. Paradox – but the isolated living and working conditions for visually impaired people have been created by our best intentions! During the postwar years the Enterprises of the Blind of the Lithuanian Society of the Blind (LSB) have been established in the five largest towns in Lithuania, the kind of enterprise where work profiles are adapted for the visually impaired. It was logical that dwelling houses have been built for the workers next to the Enterprises. In the course of the years small residential districts have emerged for the visually impaired. In the 60-ies a great attention was paid to the rehabilitation of the blind by the Lithuania Society of the Blind. It was then when food-stuff, medical services, chemist’s, bank departments, everyday services were opened in these districts for the convenience of the visually impaired. Though all this was being done for the benefit of the blind imperceptibly. They appeared to be living in a kind of isolation. Therefore, no wonder that a part of our interviewees (even in the towns having the Enterprises of the Blind) have never seen a blind person. As early as then the blind poet and an active member of the LSB Antanas Jonynas already noticed these negative social tendencies and said that life of a blind person was a journey from a reserve into a reserve: a special kindergarten – a school for the visually impaired and – the Enterprise for the Blind.Since then a lot of changes have taken place in Lithuania. Visually impaired children attend pre-school educational institutions and study in mainstream schools alongside with the normally sighted. But the great majority of the blind have still been living in the above – mentioned residential districts maintaining few contacts with sighted population. Even thought the journal of the blind „Mūsų žodis“ (Our word) is accessible for the sighted, even though we can listen to the radio broadcastings about the visually impaired and more often see blind people on TV our society still lacks detailed information about the potential abilities of these people. The compiler of this typhlological (gr. typhlos – blind, logos – science) work hopes that it will to some extent fill in this blank of our knowledge. [Preface]