Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis
LTLietuvos teatras, įvykus 1990 metų istoriniam lūžiui, akivaizdžiai pakeitė raidos kryptį. Naujos politinės, kultūrinės ir ideologinės prielaidos lietuvių teatrinę veiklą įgalino atsiverti globalioms įtakoms ir įsilieti į kultūros kaitos procesą transnacionalinėje erdvėje. Teatro kaita sinchroniškai pasireiškė skirtingais lygmenimis: kito teatro vieta kultūros vertybių hierarchijoje, atsirado naujų institucinės teatro tapatybės formų. Taip pat sparčiai plėtėsi teatro kaip naujo žiūrovo - postsovietinės Lietuvos piliečio - tapatybės formuotojo funkcijos. Veikiamos dinamiškų desovietizacijos, globalizacijos ir demokratizacijos kontekstų, kito ir teatro estetinės leksikos formos. Kolektyvinėje monografijoje „Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis“ siekiama suformuluoti visuminę Lietuvos teatro raidos po 1990 metų koncepciją, išryškinti estetinės, visuomeninės, politinės teatro ir jo formų kaitos tendencijas istorinių slinkčių, tapatybės konstravimo bei globalizacijos iššūkių kontekstuose. Svarbiausias monografijoje pateikiamo tyrimo objektas - po 1990 metų Lietuvos teatre išryškėję spartūs kaitos procesai, susiję su Istorinės atminties sklaida, naujomis meninės, institucinės, nacionalinės tapatybės formomis ir santykių su tradicija dinamika. [Iš leidinio]
ENThe Lithuanian theatre clearly changed the destination of its development after the 1990 historic break. New political, cultural, and ideological premises let the theatrical activities of Lithuania open up to global influences and join the process of cultural development in the transnational space. The theatrical change was synchronically expressed on different levels: the place of theatre changed in the hierarchy of cultural values, there were new forms of the identity of institutional theatre. Moreover, the identity forming functions of the new viewers – post-Soviet Lithuanian citizens – rapidly changed. Aesthetic forms of lexical matters changed while being affected by dynamic de-sovietisation, globalisation, and democratization contexts. The collective monograph "Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis" ("Post-Soviet Lithuanian theatre: history, identity, memory") attempts to formulate the concept of the Lithuanian theatre development after 1990, to highlight aesthetic, social, political tendencies of theatre and its forms in the contexts of historic changes, constructing the identity and issues of globalization. The most important research object in the monograph – the rapid change processes that became more visible in the Lithuanian theatre after 1990, and the changes are connected to the spread of Historic memory, new art, institutional, national identity forms and the dynamics of relations with tradition.
- P. 15-51. Nuo mito iki parodijos: tarpukario vaizdiniai šiuolaikiniame Lietuvos teatre / Martynas Petrikas
- P. 53-99. Sovietmečio atmintis ir reprezentacija šiuolaikiniame Lietuvos teatre / Edgaras Klivis
- P. 101-132. Mes kuriame istoriją: dabarties versijos postsovietiniame Lietuvos teatre / Jurgita Staniškytė
- P. 135-177. Šiapus ir anapus riboženklių: nacionalinės tapatybės kaitos atspindžiai postsovietiniame Lietuvos teatre / Martynas Petrikas
- P. 179-214. Subjekto krizė: meninė individualybė ieško herojaus / Rasa Vasinauskaitė
- P. 215-251. Nacionalinis teatras postsovietinėje Lietuvoje: legitimacijos problema / Edgaras Klivis
- P. 253-286. Metaforų epochos pabaiga? Teatrinės tropologijos genezė ir kaita šiuolaikiniame Lietuvos teatre / Edgaras Klivis
- P. 287-330. Autorinės režisūros fenomenas: scena kaip heterotopija / Rasa Vasinauskaitė
- P. 331-365. Nauji reprezentacijos principai ir moderniojo kanono likimas / Jurgita Staniškytė
