LTKnyga skirta Kauno modernistinės architektūros aptarimui. Joje rašoma ne vien apie miestą ir architektūrą, bet ir apie kūrybos pastangas ir įkvepiantį optimizmą, apie idėjų ir formų migraciją, lokalumą ir bendrumą, apie meną ir laisvę, karą ir priespaudą. Knyga lydi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirtą parodą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“. Kauno modernioji architektūra atspindi politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą. Sovietų okupacijos metais tarpukario Kauno modernistinės architektūros paveldas įkūnijo prarastą valstybingumą, tapo jo atminimu, simboliniu langu į Vakarus ir kokybės pavyzdžiu Lietuvos architektams. 1919 m. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, Kauno tapatybė radikaliai pasikeitė. Architektūra atliko labai didelį vaidmenį, kuris nesumenko ir praradus valstybingumą 1940 metais. Šiandieniam Kaunui šis paveldas yra svarbus tapatybės šaltinis. Pirmoje dalyje moderni Kauno architektūra aptariama platesniame optimizmo architektūros kontekste, atskleidžiama tarpukario architektūros paveldo svarba. Antrojoje dalyje svarstoma apie laikinumo statuso įtaką miesto erdviniam formavimuisi ir urbanizacijos iššūkius. Trečioji dalis skirta architektūros objektų, tapusių politinės galios ir tautinės valstybės simboliais, analizei. Ketvirtoji dalis atskleidžia, kaip buvo sprendžiama miesto funkcinės modernizacijos problema. Paskutinioji knygos dalis skiriama šimtui modernizmo veidų: Kauno architektūros įvairovei, kuri ryškiausiai atsispindi gyvenamųjų namų architektūroje ir interjeruose.