LTTarp latvių ir lietuvių požiūrių, susijusių su perėjimu nuo sovietinių prie demokratinių institucijų, yra nežymių skirtumų. Lietuva, priimdama reikalingus sprendimus, daugiau pasinaudojo sovietine teisine ir institucine baze. Straipsnyje lyginamuoju požiūriu analizuojama pilietybės politika, apžvelgiami pilietybės įstatymų pokyčiai. Palyginti su kitomis Baltijos šalimis, Lietuva išvengė atidaus tarptautinio dėmesio pilietybės politikos formavimo procese. Pilietybės klausimai Lietuvoje nesukėlė daug ginčų. Tik po to, kai iškilo klausimų dėl prezidento suteikiamos pilietybės, Lietuvoje ši problematika atsidūrė nacionalinės politikos darbotvarkė. Darbe teigiama, kad lietuvių požiūris į pilietybės klausimus buvo liberalesnis nei kitose Baltijos šalyse. 1989 m. Pilietybės įstatymas apibrėžė nesudėtingus pilietybės įgijimo kriterijus ir tvarką. Dėl liberalaus įstatymo dauguma gyventojų įgijo Lietuvos pilietybę. 1991 m. Pilietybės įstatymas nustatė daug griežtesnius reikalavimus Lietuvos pilietybei įgyti. Tos nuostatos tebeegzistuoja ir kai kuriais atvejais yra griežtesnės nei kitose Baltijos šalyse – jos susiję su gyvenamąją vieta. Didžiausią painiavą kelia dvigubos pilietybės reglamentavimas Lietuvoje. Po 1991 m. Pilietybės įstatymo priėmimo dviguba pilietybė tapo labiau apribota. Dėl neaiškaus įstatymo taikymo kilo viešos diskusijos. Bendri pokyčiai atskleidžia, kad dvigubos pilietybės atžvilgiu Lietuva tampa liberalesnė. Pagrindinė Lietuvos pilietybės politikos problema išlieka Prezidentui suteikta plati diskrecija dėl pilietybės suteikimo.Reikšminiai žodžiai: Dviguba pilietybė; Pilietybė; Pilietybės politika; Prezidento diskrecija; Trumpas; Įstatymas; Citizenship; Dual nationality; Law; Lithuania; Nationality; Nationality policy; Presidential discretion; Trump.