Smuiko muzika: lietuvininkai ir žemaičiai

LTStraipsnyje pirmą kartą bandyta išsamiau tirti XX a. Klaipėdos krašto lietuvininkų ir kaimynų žemaičių liaudies smuiko muzikos savitumo bei sąveikos problemą. Lietuvininkų ir žemaičių nuo seno puoselėti draugiški kultūriniai ryšiai atsispindėjo ir liaudies smuiko muzikoje. Todėl žemaičių smuiko muzika gali būti vertinama kaip papildomos informacijos šaltinis apie lietuvininkų smuiko muziką, kurios tyrinėtojams pavyko užrašyti tik iš vieno muzikanto, Martyno Dauskarto (1919–2003). Lietuvininkų ir žemaičių smuiko muzika turi daug panašių ar net bendrų ypatybių, tačiau yra ir skirtumų, rodančių etnografinių regionų tradicijų savitumus. XX a. pirmosios pusės lietuvininkams buvo būdingas skaidresnės faktūros, kartais ir monofoninis, žemaičiams – sodresnės faktūros, homofoninis ansamblinis smuikavimas. Lietuvininkų smuiko muzikos kūriniams būdingiausia dviejų, trijų dalių, retesnė vienos ar trijų dalių dalies forma. Žemaičių smuiko muzikoje gana dažna dviejų, trijų dalių, kartais pasitaiko vienos ar keturių dalių forma. Kelių dalių forma būdinga tiriamos srities kontradansams. Šios srities tradicinių šokių melodijoms būdinga gana siaura apimtis ir nuosekli žingsninė intervalika. Kontradansų ir visoje Europoje paplitusių porinių šokių, taip pat ir polkų, valsų, fokstrotų melodijoms būdingi ir platūs intervalai, trimitinės intonacijos. Daugelio tirtų kūrinių dermės yra mažorinio pobūdžio, garsaeiliai diatoniški, chromatizmai pasitaiko retai. Lėtesnių tempų bei ilgesnių ritminių verčių tendencija pastebima žemaičių ir ypatingai ryški lietuvininkų smuiko muzikoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvininkai; Žemaičiai; Liaudies smuiko muzika; Sankloda; Forma; Melodika; Ritmika; Tempas; Lietuvininkai people; Samogitian people; Folk fiddle music; Contents; Shape; Melodic lines; Rhythmic structure; Tempo.

ENIt was tried for the first time to analyze Lietuvininkai, inhabitants of Klaipėda region, and their neighbours Samogitians of 20th century regarding distinction and problem of interaction of folk violin music more properly. Friendly cultural connection of Lietuvininkai and Samogitians, which was cherished throughout the years, also reflected in folk violin music. Therefore, Samogitian violin music may be considered as an additional source of information about Lietuvininkai violin music, which was successfully written down only by one musician, Martynas Dauskartas (1919-2003). Violin music of Lietuvininkai and Samogitians has a lot of similarities and even common features, but there are some distinctions as well, which show that traditions of ethnographical regions differ. In the first part of the 20th century Lietuvininkai had clearer-facture, sometimes even monophonic, Samogitians – richer-facture, homophonic ensemble violin playing. Usual form of Lietuvininkai musical works is compounded of two, three parts, more rarely of one or three parts. Samogitians’ form of violin music is quite often compounded of two, three parts, sometimes of one or four parts. For melodies of this region a quite narrow spread and consistent stepped intervals are typical. Wide intervals, trumpet intonations are racy for country dances and all-Europe-spread twosome dances, also melodies of polkas, waltzes and foxtrots. Tunes of analyzed creations are mostly of a major tone, sound rows are diatonic, chromatisms rarely occur. Lower tempos and tendency of longer rhythmical values is noticed in Samogitians’ and it is especially clear in violin music of Lietuvininkai.