LTXX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje susiformavo kaimo bendruomenės vystymosi judėjimas, vadovaujamas išsilavinusių, profesionalių moterų. Tai buvo menkai organizuotos organizacijos, dažniausiai sudarytos iš 5-10 pagrindinių aktyvistų, kurie didžiausią dėmesį skyrė vietinių bendruomenių mobilizavimui sprendžiant jų socialines, kultūrines, politines ir ekonomines problemas. Straipsnyje teigiama, kad kaimo bendruomenės judėjimo atsiradimas simbolizuoja vieną iš atsakų posovietinei žemės ūkio krizei bei strategiją sprendžiant didėjančią ekonominę, politinę ir socialinę kaimo populiacijos marginalizaciją Lietuvoje. Analizuojami trys tarpusavyje susiję procesai, turėję įtakos pilietinės visuomenės kūrimuisi kaime: (a) struktūriniai pokyčiai kaimo ekonomikoje, sąlygoję didėjantį, išstumtų iš prekinio žemės ūkio, kaimo gyventojų sluoksnį; (b) palanki politinė situacija, susiformavusi po kolektyvinių ūkių privatizacijos užbaigimo ir pažanga žemės grąžinimo srityje, vyriausybinės politikos pokyčiai ir didėjantis NVO-jų aktyvumas, iš dalies palaikomas užsienio donorų; ir (c) aktyvistų, užsienio donorų, akademikų ir vietinių politikų formuojamos inovacinės strategijos ir sąjungos siekiant skatinti kaimo vystymąsi. Siekiant ištirti vienos sėkmingiausių šiuo metu aktyvių kaimo bendruomenių organizacijų kūrimo dinamiką Rytų Lietuvoje naudojami etnografinio tyrimo Balninkų kaime (gyventojų skaičius 496) duomenys.Reikšminiai žodžiai: Bendruomenių raida; Kaimo bendruomenė; Socialinė atskirtis ir įtrauktis; Posovietinė Lietuva; Community development; Rural communities; Social exclusion and inclusion; Post Soviet Lithuania.
ENIn the end of 1990s, Rural Community’s Development Movement, leaded by educated professional women, started functioning in Lithuania. It consisted of poorly organised circles of 5-10 active members, who paid all attention to solving social, cultural, political, and economical problems of local communities. The article states that the appearance of Rural community’s development Movement symbolises the response to post-soviet agricultural crisis, and the strategy of solving constantly increasing economical and political marginalisation of rural population in Lithuania. It analyses three interrelated processes that influenced the establishment of civil society in rural places: a) structural changes in rural economy that led to the increase of number of people withdrawn from agricultural business; b) favourable political situation established after the privatisation of collective farms and the progress in the area of the restitution of land, changes in governmental policy and the increased activity of non-governmental organisations partially supported by foreign donors, academicians, innovative strategy of local politicians, and various unions aimed to stimulate the development of rural communities. In order to research the dynamics of the most successful contemporary active rural development organisations in the East Lithuania, the author uses data of ethnographic research in Balninkai village (496 people).