Įkaito akmenėliai į savą daržą : recenzija

LTStraipsniu recenzuojama Elenos Baliutytės studija „Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000“ (2002). Pasirinkusi tyrimo objektą studijos autorė yra priversta manevruoti tarp istoriko objektyvumo ir liudytojo subjektyvumo, tarp fakto referatyvumo ir teoretiko probleminės analizės ir daro tai pakankamai sėkmingai. Šitaip išsitrina riba tarp literatūros kritikos ir literatūros mokslo, pirmiausia vadinamosios akademinės kritikos. Blaivus tonas, solidi argumentacija – neabejotinas šios knygos privalumas. Neaptarta kalinių ir tremtinių poezija – autentiškiausia socioistorika, radikaliausia kritinės sąmonės forma – yra rimtas darbo trūkumas. Literatų akyse ir rankose kintantiems „socialumams“, jeigu jie nori būti ko nors verti, neužtenka kedenti socialinį paviršių – reikia dar gelminio „priešsrovizmo“. Todėl nepakankama yra suvokti ir įvardyti sovietmečio literatus ir kritikus kaip laikmečio aukas, vengiant personalijų ir taip naikinant subjekto asmeninę atsakomybę. Skubotas regisi ir besąlygiškas tvirtinimas, kad socialistinis realizmas žlugo. Kaip metodologija jis bankrutavo, bet tebėra gyvas kaip atitinkamo mentaliteto inercija. Studijoje įgudusia ranka nupiešti iškiliausių lietuvių kritikų – Vytauto Kubiliaus, Alberto Zalatoriaus, Viktorijos Daujotytės, Kęstučio Nastopkos, Rimvydo Šilbajorio – portretai. Baliutytės knyga užpildo pernelyg išdidėjusią spragą tarp kritikos ir literatūros istorijos, grąžina istorinio tęstinumo, mastų ir proporcijų pojūtį.Reikšminiai žodžiai: Dabartis; Ideologija; Kritika; Laikas; Literatūros kritika; Literatūros procesas; Literatūros sociologija; Metakritika; Pasakojimas; Sovietinis periodas; Sovietologija; Žaidimo strategija; Criticism; Game strategy; Ideology; Literary criticism; Metacriticism; Present; Sociology of literature; Soviet period; Sovietology; Story; The process of literature; Time.

ENThe article reviews the study “Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000” [“Hostage and Partner of Time: Review of Lithuanian Literature 1945–2000”] by Elena Baliutytė (2002). After choosing the object of the study, the author is forced to manoeuvre between the historian’s impartiality and the witness’s partiality, between the references of the fact and the theoretician’s problem analysis and to do is rather complicated. In this way the boundaries between literature review, primarily the so-called academic review, and literature science disappear. A common sense, reasonable argumentation are undoubtedly the book’s advantages. Absence of discussions about prisoners and exiles’ poetry, which is the most authentic social historiography, the most radical form of critical consciousness, is a serious drawback. It is not enough for “social phenomena”, which change in the literature experts’ eyes and hands, to touch only the social surface to be worth something. In-depth “upstreaming” is also required. Therefore, it is not sufficient to understand and list soviet literature experts and reviewers as the victims of the time by avoiding personalities and thus eliminating the subject’s personal responsibility. An unconditional assertion that socialist realism collapsed seems also hasty. It is bankrupt as a methodology, yet it still remains alive as inertia of certain mentality. The most prominent Lithuanian reviewers – Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius, Viktorija Daujotytė, Kęstutis Nastopka, Rimvydas Šilbajoris – are professionally depicted in the study. Baliutytė’s book fills in the gap between the review and literature history, which has become two wide, and brings back historical continuity, as well as the sense of scopes and proportions.