Sowa Causae iniuriatorum (sprawy ukrzywdzonych) przed komisjami skarbowo-wojskowymi w Koronie i w Wielkim Księstwie Litewskim w drugiej połowie XVII wieku

LTStraipsnyje tiriama vadinamųjų causae iniuriatorum (nukentėjusiųjų bylų) proceso ir sprendimų Iždo ir Karo komisijose (dažnai, ypač nuo XVII a. vidurio, posėdžiavusiose drauge su Iždo Tribunolu, tai atvedė į dalinį tų institucijų susijungimą) praktika, telkiantis į Karūnos arba Lietuvos kariuomenių karininkų ir kareivių tų valstybių gyventojams padarytą žalą. Šių komisijų nagrinėtos bylos iki šiol nebuvo specialių tyrimų objektas. Pirmučiausias ir svarbiausias Iždo ir Karo komisijų (vadintų ir algų kariuomenei komisijomis) tikslas buvo atsiskaityti su kariuomene. Jų funkcionavimo teisinis pagrindas buvo Seimo konstitucijos. Nuo XVII a. vidurio šių komisijų vaidmuo, ypač nukentėjusių nuo kariuomenės asmenų požiūriu, ėmė didėti. Patyrusieji nuostolių ir žalą pretenzijas pateikdavo toms komisijoms, o šios, pripažinusios nukentėjusiojo pretenzijas teisėtomis, galėjo areštuoti apskųsto kareivio algą ir neleisti jos išmokėti, iki tos pretenzijos bus patenkintos. Didelę reikšmę sėkmingai komisijų veiklai turėjo jų funkcionavimo organizavimo būdas. Tiesioginiai šios komisijos veiklos šaltiniai, taip pat seimelių laudose ir instrukcijose užfiksuota viešoji nuomonė rodo, kad, nepaisant tam tikrų trūkumų, šlėkta iždo institutą laikė vienu iš efektyviausių būdų išieškoti kompensaciją iš jų turtą suniokojusių kareivių. Buvo suvokta, kad kariškius labiau veikė ne griežtų ir „neatidėliotinų“ bausmių, kurias etmonas teoriškai galėjo priteisti, grėsmė, bet pavojus negauti ilgai lauktos ir sunkiai iš rinkikų bei seimelių komisarų išgaunamos algos. [Iš leidinio]

ENThis article analyses the case-law of the so-called causae iniuriatorum (cases of the injured) process and decisions of the Treasury and Military committees (usually held together with the Treasury Tribunal, especially from the middle of the 17th century, which led to the subsequent partial merger of the two institutions), focusing on the damage to the residents of the respective state by the Crown or Lithuanian military officers and soldiers. The cases held by these committees were never before a subject of any specific research. The primary and main purpose of the Treasury and Military committees (also called the military's payment committee) was to settle with the military forces. The legal basis for their functioning were constitutions of the Sejm. From the middle of the 17th century the significance of these committees, especially in terms of victims of the military, began to increase. People, who suffered the damage, issued their claims to the committees, which, if held the claim to be rightful, could suspend the payment of the accountable soldier until the claim is fully covered. The major role for a successful operation of the committees was played by their work organization. Direct sources of the commission's activities, as well as the public opinion, documented in Dietine instructions, suggest that despite certain disadvantages, the nobility (szlachta) considered the institute of Treasury to be one of the most effective ways to recover the compensation from soldiers, who damaged their property. It was clear that the military were more affected not by the threat of a strict and "immediate" punishment, which the hetman could theoretically order, but rather by a danger not to receive a long-anticipated payment, which was hard to obtain from the collectors and Dietine commissioners.