Oath as an evidential tactic in the legal procedure in Volhynia: legislation and practice (1566 – early 17th century)

LTStraipsnio šerdis – priesaikos funkcionavimas Voluinės vaivadijos pilies ir žemės teismuose priėmus Antrąjį Lietuvos Statutą (1566 m.). Autorė daugiausia dėmesio skiria bajorų visuomenės teisinių normų ir kultūros praktikos sankirtai bei toms transformacijoms, kurias patyrė teisėtvarka dėl „teisingo“ bajorų etoso ir komunikacijos ypatumų. Analizuojamas priesaikos svarbos teisenoje klausimas, platus jos vartojimas ne tik įstatymo numatytais atvejais, bet ir tada, kai bajoras gynė savo garbę. Nagrinėjama, kuriai šaliai – ieškovui ar atsakovui – buvo priteisiama priesaika. Autorė atskleidžia keletą prieštaringų principų, kurie padeda atsakyti į šį klausimą. Juos įteisino Statutas, taip pat – kaip retorinę priemonę – plačiai naudojo advokatai. Pirmumo teisė prisiekti priklauso: 1) ieškovui, nes „niekas neturi kentėti dėl žalos“; 2) atsakovui, nes teismas turi verčiau „išteisinti, nei nubausti“; 3) tam, kurio įrodymai svaresni, kad būtų išvengta melagingo liudijimo. Tačiau šaltiniai rodo, kad teisė prisiekti dažniausiai būdavo suteikiama atsakovui, t. y. vyravo nekaltumo prezumpcijos principas. Autorė atskirai aptaria liudytojų, dažnai turėjusių prisiekti drauge su bylos šalimi, klausimą. Teigiama, kad daugeliu atvejų jie nebuvo veikos liudininkai, bet paliudydavo ieškovo / atsakovo reputaciją.Todėl procesas buvo greičiau bylininkų simbolinio kapitalo bajoriškojoje visuomenėje konkurencija. Straipsnyje taip pat analizuojami nusikaltimo, kaip nuodėmės, ir bausmės už jį – kaip atgailos / atpirkimo, o priesaikos – kaip geram krikščioniui nepageidautino veiksmo – suvokimo klausimai. Šalys, kurios proceso metu aršiai siekė prisiekti, dažnai atsisakydavo priesaikos arba atleisdavo nuo jos priešininką, perduodamos teisę spręsti konfliktą bičiuliams. Būtent trečiųjų teismas, kai bylos šalys pasiekdavo kompromisą ir susitaikydavo, buvo pats pageidautiniausias ir veiksmingiausias bajorų visuomenėje. Autorė aptaria ir „kreivos“ priesaikos, kuri buvo traktuojama kaip mirtina nuodėmė, atvejus. Taip pat nagrinėjami priesaikos vietos ir ritualo klausimai. Autorė daro išvadą, kad varžybiniame procese, nesant oficialaus tardymo, kai vienos bylos šalies daugiausia retoriniams argumentams kita šalis priešpriešindavo tokius pat argumentus, nebuvo kito būdo nustatyti „tiesą“, kaip tik priesaika. [Iš leidinio]

• Priesaika kaip juridinės kultūros elementas Žemaitijos teismuose XVII a. pradžioje / Darius Vilimas. Lituanistica. 2021, Nr. 3, p. 155-167.
• Žemaitijos teismo nutarčių skyrimas XVII a. pirmajame dešimtmetyje / Darius Vilimas. Lituanistica. 2021, Nr. 1, p. 1-15.