LTAbiejų Tautų Respublikos žlugimo po trečiojo jos padalijimo metu, 1588 m., Lietuvos Statutas galiojo jau daugiau nei du amžius. Rusijos valdžios sprendimu, kaip nebeegzistuojančios valstybės reliktas, jis galiojo dar ištisus 50 metų. XIX a. pradžios šaltiniai (politiniai ir ūkiniai dienoraščiai, seimelių nuostatai, publicistika, privati korespondencija) slepia įdomią amžininkų nuomonę Statuto reikalingumo nutolusioje ir visai kitokioje epochoje, palyginti su ta, kai jis buvo sukurtas, tema. Jie rodo, kad tie požiūriai buvo skirtingi. Viena vertus, Statutas (su visa pagarba jam, kaip tautos atminčiai) buvo suvokiamas kaip seniai praėjusios epochos paminklas, kuris nebegali atitikti elementarių tuometės visuomenės poreikių; kita vertus, Statuto normos buvo pateikiamos kaip nepaprastai. [Iš leidinio]