Juozo Tumo-Vaižganto epistolinis diskursas : disertacija
LTDisertacijos objektas – Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) epistolinis diskursas. Tyrimo tikslas yra, apibrėžus laiškus kaip savitą, XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kultūrai svarbų komunikacinį fenomeną, ištirti Vaižganto epistolinio diskurso pobūdį ir veikimą kultūros bei literatūros lauke. Teorinėje dalyje formuluojama išsami epistolinio diskurso apibrėžtis: derinamos naujojo istorizmo, naratologijos, genologijos ir literatūros sociologijos prieigos, išryškinančios epistolinių tekstų daugiaplaniškumą, metonimiškumą bei suderinančios vidines ambivalencijas (istorija vs pasakojimas, dokumentiškumas vs literatūriškumas, kūrimas vs liudijimas). Išanalizavus Vaižganto epistolinio diskurso visumą, prieinama prie išvados, kad laiško medija imli plėtotis ypatingiems santykiams, balansuojantiems ties viešo ir privataus riba. Tokiais ryšiais pagrįsta ankstyvoji lietuvių kultūrinė komunikacija, kuri dažnai vyko laiškais, metonimiškai reprezentuojančiais visą literatūros lauką ir jo autonomiškėjimo procesus. Ankstyvojoje korespondencijoje su kunigais (Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu, Antanu Kaupu) įsisteigia epistolinė bendrija ir formuluojamos programinės nuostatos. Laiškuose jaunesniems kultūros bendradarbiams (Onai Pleirytei-Puidienei, Juozui Kubiliui ir kt.) prisiimamas charakteringas kultūros lauko modelis – tarpininko vaidmuo. Susirašinėjime su Kaziu Puida, Liudu Gira ir kt. kuriama epistolinė kritika. Savo ruožtu, kultūrinė korespondencija yra lydima epistolinio subjekto savikūros bei dviprasmio Tumo autorinės savivokos modelio. Laiškai Klimams artimi fikciniam naratyvui: išryškėja karnavališkas pirmojo asmens pasakotojas bei ironiškas aplinkos vertinimas.Reikšminiai žodžiai: Juozas Tumas-Vaižgantas; Epistolinis diskursas; Laiškai; Metonimiškumas; Literatūros laukas; Juozas Tumas-Vaižgantas; Epistolary discourse; Letters; Metonymy; Literary field.
ENThe object of study of this dissertation is the epistolary discourse of Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). The aim of the investigation is to define the epistolary discourse as a peculiar textual and communicative phenomenon which was characteristic of the Lithuanian culture at the end of the 19th century and beginning of the 20th century and, subsequently, analyse the main features of the epistolary discourse of Vaižgantas. Various theoretical approaches – New Historicism, narratology, genology and sociology of literature – are combined to introduce an ample description of the epistolary discourse and proportionate the metonymous nature of a letter with its inner ambivalences (history vs. narration, documentary vs. literariness, creation vs. testimony). The epistolary medium is flexible to create specific relations that poise between the private and the public; these relations function as a representative metonymy of the literary field and contribute to its partial autonomy. The correspondence with other priests (Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Antanas Kaupas) institutes the epistolary community where essential cultural attitudes are formulated. In the letters to younger co-workers of the cultural field (Ona Pleirytė-Puidienė, Juozas Kubilius, etc.) Vaižgantas interiorises the role of an intermediary. The epistolary communication with Kazys Puida, Liudas Gira and others represents the area of epistolary criticism. In the cultural communication through letters, the topic of epistolary self-fashioning and a particular mode of authorial self-consciousness of Vaižgantas are always present. Laiškai Klimams approximates to a fictional narrative, where a carnivalesque first person narrator and ironic interpretation of environment emerge.
- Jadvygos Juškytės (1869-1948) rankraštinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje / Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. 2020, 9, p. 83-106.
- Jurgio Šaulio laiškai (1901-1907) Mortai Zauniūtei / Roma Bončkutė. Res humanitariae. 2016, t. 19, p. 39-77.
- Paprasti laiškai : kontekstinio tyrimo metodika / Giedrė Šmitienė. Tautosakos darbai 2018, 55, p. 134-154.
- Pierre’o Bourdieu teorija ir sovietmečio lietuvių literatūros lauko tyrimai / Saulius Vasiliauskas. Žmogus ir žodis. 2018, 2, p. 119-131.
- Vaižganto apysaka „Rimai ir Nerimai“ kaip dialogiškas kūrinys / Rūta Kazlauskaitė. Valoda - .... Valoda dažādu kultūru kontekstā 2020, p. 225-236.
