Sovietinės moters vaizdavimo stereotipai rusų ir lietuvių prozoje

LTXX amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečio lietuvių literatūrai apibūdinti, be tradicinės sovietinės, socialistinio realizmo literatūros terminų, dažnai pavartojamas ir normatyvinės arba didaktinės literatūros terminas. Tikrovės vaizdavimas, naujo herojaus paieškos remiasi XX amžiaus trečiojo dešimtmečio rusų literatūros, kuri įvardijama kaip proletkulto literatūra, pavyzdžiu. Aptariamu laikotarpiu lietuvių literatūroje pradėtas formuoti sovietinės moters idealas turėjo jungti triadą: žmona-darbuotoja-motina. Straipsnyje plačiau analizuojama I. Simonaitytės apysakos Pikčiurnienė, J. Marcinkevičiaus apysakos Audronė Narmontaitė moterų paveikslai, kurie lyginami su rusų rašytojų F. Gladkovo (Cementas), A. Serafimovičiaus (Geležinė srovė) herojėmis, akcentuojant pagrindinius vaizdavimo kanonus arba normas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Socialistinis realizmas; Normatyvinė (didaktinė) literatūra; Lyčių santykiai; Socialist realism; Normative (didactic) prose; Gender relations.

ENNext to the terms of the traditional Soviet literature of socialistic realism, the term of normative or didactic literature is often used to describe Lithuanian literature of the 1940’s and 1950’s. The portrayal of the reality and search for a new hero are based on the Russian literature of the 1920’s, which is often referred to as the literature of the proletarian cult. The ideal of a Soviet woman, the formation of which begun during the period in question, was supposed to unify a triad: wife-worker-mother. The portraits of women in the short stories Pikčiurnienė by I. Simonaitytė and Audronė Narmontaitė by J. Marcinkevičius are analyzed in the article and compared to the heroines of the Russian writers F. Gladkov (Cement), A. Serafimovic (Iron Stream), with the focus on the main portrayal canons and norms.